Ar kada nors jus buvo apėmusi deginanti gėda? Iš kur ji atsiranda? Kaip susigrąžinti savo įvaizdį, kurio ūmai netekote? Turbūt nerastume žmogaus, kuris nė karto nebūtų patekęs į tokias situacijas.
Sėdėdama stomatologo kėdėje, ūmai prisimenate, kad neišsivalėte dantų suvalgiusi skanų mėsos patiekalą. Jūsų dukra sako į svečius atėjusiai jūsų draugei: „O kodėl jūs tokia stora?“ Vakarop pamatote, kad visą dieną po miestą vaikščiojote suplyšusiomis pėdkelnėmis. Didžiulę skylę ant blauzdos galėjo pamatyti ir jūsų vaikinas, ir jūsų šefas, ir tiesiog pašaliniai žmonės gatvėje… Tai štai kodėl praeiviai gręžiojosi į jus! Dievulėliau! Jūs apima didžiausia panika.
Alma V. rašo: „Kartą baisiai vėlavau į darbą. Išpuoliau iš namų, pasigavau taksi ir po dešimties minučių jau buvau savo darbo vietoj. Mane iškart pakvietė pas šefą su reikalais. Užėjau į jo didžiulį kabinetą ir atsitiktinai žvilgtelėjau sau į kojas. Manęs vos neištiko isterija, maniau, prasmegsiu skradžiai žemę. Avėjau kambarinėmis šlepetėmis! Pažeminimą jaučiau dar labai ilgai. Iki šiol negaliu pamiršti šefo šypsenos, kai jis žiūrėjo į mano kojas, apautas šlepetėmis. Blogiausia, kad šlepetės buvo nenaujos, purvinokos ir aptrintos (seniai ketinau pirkti naujas, tik vis nerasdavau laiko)“.
O dabar įsivaizduokite, kad visą dieną prasėdėjote namie viena. Vakarop aptikote skylę pėdkelnėse. Žinoma, jokios gėdos nepajusite. Toks paprastas eksperimentas parodo streso, patiriamo gėdingoje situacijoje, prigimtį: gėdą visuomet išprovokuoja kiti žmonės. Jei esame vieni ir mus apima gėda, vadinasi, pažvelgiame į save kitų akimis. Kuo labiau branginate aplinką, kurioje esate, tuo stipriau atsidūrę gėdingoje situacijoje pajuntate stresą.
Labiau kenčia tie, kurie daugiau gyvena savo išoriniu įvaizdžiu. Prieš savo vyrą, pastebėjusį riebalų dėmę ant suknelės, neimsite per daug kompleksuoti. Jei tai bus jūsų tolimi giminaičiai – jums bus truputį nesmagu. Na, o jei su riebalų dėme pasirodysite oficialiame priėmime, rizikuojate rimtai susigadinti sau nuotaiką.
Kodėl taip yra? Su savo vyru esate labiausiai savimi. Žinoma, jums nelabai malonu, kad pasirodėte nevala, bet žinote, kad dėl to vyro požiūris į jus nepasikeis. Visai kas kita – tolimi giminaičiai, kuriuos matote kartą per metus ir kurie jus menkai pažįsta. Apie jus jie susidaro nuomonę pagal jūsų išorinį įvaizdį: todėl esate priversta prieš juos vaidinti. Dėl jų specialiai pasipuošiate ir nutaisote „mielą šypseną“. Jei norite jiems patikti dėl vienos ar kitos priežasties – stipriai išgyvensite, jei, tarkim, apliesite juos karštu padažu ar vakarop pastebėsite, kad jums iš po sijono lenda apatinukas.
Taigi esmė visai ne ta, kad pamiršote persiauti šlepetes arba patikrinti, ar gerai laikosi sagos suknelėje (nejau tokia smulkmena galėtų sukelti tokias stiprias emocijas?). Jumyse gyvena nesąmoninga baimė, kad neįtiksite supančiai aplinkai, kad neteksite jos paramos. Akivaizdu, kad Almai labai daug reiškė aplinka, prieš kurią ji trūks plyš bandė pasirodyti efektingai.
Jei žmogus nevertina aplinkos, į panašų atvejį jis žiūri kaip į smulkmeną. Pastarasis net gali tą žmogų stipriai prajuokinti.
Sveiką reakciją rodo merginos, kurios taip dažnai „prunkščia dėl nieko“. Vos tik kuri nors iš jų paslys, kažką nuvers ar leptels ką netinkamo, kaip draugužės pratrūks juoku. „Tądien pūtė stiprus vėjas, – prisimena Ieva N., dvidešimt vienerių metų Vilniaus universiteto studentė. – Mes ėjome po paskaitų namo per skverą, kur buvo pilna žmonių. Staiga vėjo gūsis pakėlė man sijoną ir užmetė ant veido. Pirmą akimirką, žinoma, apėmė gėda. Bet jau kitą akimirką visos staiga ėmė juoktis kaip pamišusios. Draugės padėjo man susitvarkyti sijoną. Tas atsitikimas mums visai dienai pakėlė nuotaiką“. Taigi įsidėmėkite: kuo daugiau vaidinate, tuo daugiau reikšmės jums įgauna regimybė ir su ja susijusios smulkmenos!
