„Kiekvieną vakarą, kai mudu su vyru pradedame TAI, aš bijau, kad miegamojo duris atlapos sūnus ir pasakys: „Mama, aš negaliu užmigti.“ Mane ištinka siaubas nuo minties, kokią baisią psichologinę traumą jis patirtų. Kaip tokioje situacijoje elgtis?“ - klausiama viename iš forumų.
Ar išties tai tokia siaubinga situacija?
Tarkime, kad esate trejų - šešerių metų mažylio tėvai, ir kartą jis netikėtai įsiveržė į suaugusiųjų gyvenimą.
Psichologai pataria: svarbiausia - nepulti į paniką.
Jūs nesate mokinukai, kuriuos mokyklos direktorius aptiko rūkant prie kampo. Jūs - ne vagys, nukniaukę kaimyno durų kilimėlį. Vaikui neturi kilti įspūdis, kad jis užtiko jus darant gėdingą, draudžiamą veiksmą.
Paniškas riksmas: „Tuojau pat išeik iš kambario!“ - netinka, nes jis reiškia, kad nusikaltėlis - jūsų vaikas (kuris viso labo įėjo į tėvų kambarį naktį). Tokia reakcija jokiu būdu neleistina.
Mažylis tiesiog nesupras, kuo yra kaltinamas, ir išsigąs netikėtos tėvų agresijos.
Svarbiausia, kaip sakė Karlsonas, - ramybė. Jūsų pirmoji emocija šiuo atveju labai svarbi, nes mažylis gali nuspręsti, kad miegamajame vyksta kai kas siaubinga (tėtis muša mamytę, o ši rėkia iš skausmo).
Atsikelkite, apsirenkite, prieikite prie vaiko. Perkelkite akcentą nuo scenos, kurią jis stebi, į jį patį.
Kas nutiko? Kodėl jis nemiega? Galbūt nori į tualetą, gal atsigerti, gal susapnavo košmarą?
Jeigu situacija kartojasi, reiktų išsiaiškinti, kodėl vaikas naktimis prabunda. Gal bijo miegoti vienas kambaryje, kuriame jaučiasi nesaugus? Gal šią problemą išspręstų didelis pliušinis draugas, kuris saugotų nuo nakties baimių?
Užsibarikaduoti nakčiai - ne išeitis. Radęs duris užrakintas, vaikas pamanys, kad juo nepasitikite ir norite nuo jo atsiriboti.
Palįsti po antklode ir apsimesti, kad nieko neįvyko, arba kad kietai miegate - irgi netinka. Tai tolygu įkišti galvą į smėlį. Šitaip išvengsite nemalonios kalbos, tačiau liksite nesužinoję, kas darosi vaiko galvelėje.
Kitą dieną po „incidento“ nereiktų kikenti, drovėtis ir vengti kontakto su vaiku. Jis gali neteisingai suprasti tokį jūsų elgesį. Geriau pasistenkite atvirai pasikalbėti ir sužinoti, ką konkrečiai mažylis matė ir įsiminė. Galimas daiktas, kad jūsų iškalba visai nereikalinga, nes vaikas suprato naktinę sceną savaip: pavyzdžiui, tėtis darė mamai masažą.
Jeigu klausimų vaikui vis dėlto kyla, - neišsisukinėkite, o džiaukitės: jūs turite galimybę vaikui, klausiančiam sakralinių dalykų, tapti tikru draugu - o galėjo gi įspūdžiu dalintis darželio grupe.
Atsakinėkite sąžiningai: mama ir tėtis naktį vienas kitą mylėjo (beje, nesakykite „žaidė“ - nes vaikas kitą naktį gali ateiti būtent dėl to).
Žinoma, neverta pulti iš karto pasakoti smulkiai apie „tėtuko sėklytę mamytės pievelėje“: informacija apie anatomiją turi būti pateikiama atsižvelgiant į vaiko amžių.
Jeigu šeimoje viešpatauja harmonija, jeigu bučiniai ir apsikabinimai vaiko akivaizdoje - natūralus šeimyninio gyvenimo elementas, kaip ir bendras dykinėjimas lovoje sekmadienio rytais, - nieko siaubingo neįvyks, jeigu vieną kartą vaikas į jūsų miegamąjį įsisliūkins ne laiku.
P.S. Jeigu gyvenate vieno kambario bute, nesudarykite vaikui, kuris bet kada gali prabusti, nepatogios situacijos. Mylėtis galima ir virtuvėje, vonioje arba koridoriuje. Nelabai patogu, užtat prisiminsite audringą jaunystę...
Parengė Vilma Skiotienė
