Gimtadieniai, įvairūs minėjimai, Kalėdos, Naujieji metai – visa virtinė švenčių užgriuvo mus kartu su pirmuoju rimtu šios žiemos šaltuku ir sniegu. Aišku, kad šventės visuomet neatsiejamos nuo dovanų.
Mažų ir didelių dėželių blizgiame ar gofruotame popieriuje, perrištų atlasiniais kaspinėliais ar vasarą primenančiais šiaudeliais, o gal besislepiančių šventiniais raštais išmargintame dovanų maišelyje. Gražu ir miela. Bet tik tol, kol įeini į prekybos centrą. Mat vos įėjus supranti, kad prieš šventes mus užvaldanti stichinė nelaimė – masinis dovanų pirkimas – jau prasidėjo. Ar pastebėjote? Jei ir ištaikome laisvesnę akimirką dovanėlėms nupirkti, nuotaiką sugadina tai, kad nieko nespėjame, nerandame, esame priversti stumdytis eilėse, galvoti, ką gi nupirkus...
Žodžiu, iš magiško dovanų popieriaus šiugždėjimo ir imbierinių sausainių kvapo nuotaikos telieka erzelis ir nuovargis. „Kam apskritai reikalingos tos dovanos“ – pagalvojame. Iš tiesų, dovanojimo tradicijos turi labai gilias šaknis, dovanų svarba minima net seniausiuose rašytiniuose šaltiniuose. Gimus Jėzui, Trys Karaliai keliavo pas jį su dovanomis, kad parodytų savo dėmesį ir pagarbą.
Kad dovanos mums reikšmingos, neabejoja ir Vilniaus psichoterapijos ir psichoanalizės centro direktorius, psichoterapeutas Raimundas Alekna.
Dovanos yra dėmesio, pripažinimo parodymas, žmogaus, kuriam skiriame dovanėlę, o tuo pačiu, ir savęs sureikšminimo procedūra. Šis procesas – svarbi gyvenimo dalis, nes žmogus yra socialinė būtybė ir jam būtina, kad jį matytų, prisimintų. Ir žinote, manau, kad anksčiau mums pavykdavo geriau. Turiu omeny dovanojimo procesą ir šventės laukimo, pasiruošimo jai išgyvenimus. Tačiau viskas keičiasi.
Gyvename tokiu sparčiu tempu, kad dovanų pirkimui tiesiog nelieka laiko. Kitaip tariant, mes nubaudžiame patys save, nes atimame iš savęs džiaugsmą apgalvoti, ką ir kam dovanosime, „išjausti“ kiekvieną šventės artėjimo momentą, ramią ir jaukią dovanėlės įsigijimo ir, be abejo, įteikimo procedūrą. Manau, mažai kas ginčytųsi, kad šiandien dovanų pirkimas tapo alinančia prievole, kuriai turime rasti laiko būdami tarsi voverės rate.
Taip jaučiatės ir jūsų Psichologai teigia, kad tai – puikus psichinės sveikatos rodiklis. XXI amžiuje mums apskritai būdinga „lėkti“ per gyvenimą, ypatingai mažai laiko skiriant tiems dalykams, kurie iš tikrųjų yra gyvybiškai svarbūs ir būtini: fizinei sveikatai, sportui, kultūrinėms programoms, kurios labai svarbios mūsų emocinei būsenai, tuo pačiu ir tiems dalykams, kurie teikia tokį malonumą, kaip dovanojimas.
Sutikite, keista – kai galvojame, atrodo, kad dovanų paieškos ir įteikimas – džiuginantys dalykai, tačiau vos tik pradedame ieškoti laisvo laiko dovanų pirkimui ar vaikščioti po parduotuves, - susierziname. Kodėl taip yra? Tikrai ne todėl, kad nemylime savo artimųjų.
Greičiau dėl to, kad apsikrovę darbais ir įsipareigojimais, laisvo laiko mes nebeturime ne tik tam artimiausiam žmogui, bet ir pačiam sau. Mūsų sudirgimas rodo nemeilę ne kitiems, bet pačiam sau. Tai tarsi indikatorius, kaip mes save vertiname. Jeigu nepaliekame laiko sau, kad patirtume gyvenimo džiaugsmą, malonumą, tai rodo, kad mes „viena koja“ jau esame kažkurioje gydymo įstaigoje - širdies ar psichikos ligų.
Pastebėta, kad šiais laikais keturiasdešimtmečiai, kurie turėtų būti pačiame jėgų žydėjime, patenka į gydymo įstaigas. Jie išsekina, nualina save ir, dažnas atvejis, nebegali gyventi be stimuliatorių - alkoholio ar narkotikų, o viso to priežastis yra lėkimas. Iš tikrųjų, kai lekiame nežiūrėdami, ar tikrai įstengiame „bėgti‘, prarandame laiko pojūtį. Tuomet nebegalime sustoti net tada, kai privalome, kad ir tai pačiai dovanai nupirkt.
Siūlau dar prieš šias Kalėdas ar bent Naujuosius Metus pasielgti kitaip. Šį vakarą skirkite laiko apmąstyti, ką norite padovanoti kitiems, ko jūsų artimieji tikisi. Nepamirškite ir savęs, - dialogas su savimi, kaip ir su aplinkiniais yra labai svarbus.
Leiskite sau pajausti šventę, kuri iš tikrųjų yra ne „po to kai užpildysiu šio mėnesio tabelius, nusiųsiu naujausius duomenis partneriams, susitiksiu su klientais ir atsakysiu į prieš mėnesį atsiųstą elektroninį laišką“, bet jau čia pat. Vos už kelių apsnigtų vakarų.
Prisiminkime tuos visai nesenus laikus, kai gyvenimo tempas buvo kiek lėtesnis. Tiek, kad spėtume pasiruošti šventei viduje. Ta šventinė būsena prasidėdavo tikintis kažko geresnio, o ne mechaniškai atliekant procedūrą visiškai nesuteikiant jai reikšmės, daugiau koncentruojantis į tikslą, ką padovanosim. O ką mes galime padovanoti?
Daiktai visur vienodi, išrinkti kažką išskirtinio labai sudėtinga, todėl mes stresuojame. O dar dažniau susierziname dėl to, kad ieškome nė nežinodami, ko. Kadangi nebuvo susimąstymo preliudijos, mes nesame tikri, ar perkame tinkamą dovaną, ir tai neteikia džiaugsmo. Sekantis žingsnis, - neigiamas emocijas perduodame žmogui, kuriam teikiame dovaną, - tuo pat metu abejodami, nuvertindami tai, ką teikiame.
Taip apkarsta šventė ir mums, ir kitiems. Dėl to šiemet pagalvokime, kad mūsų išjausta, išrinkta dovanėlė, kad ir visai mažutytė yra svarbi tiems, kuriuos mes mylime. Nes juk dovanojimo procesas prasideda tuomet, kai imame galvoti, ką ir kam dovanosime. O argi nemalonu žinoti, kad kažkas apie tave galvojo ilgai ilgai prieš įteikdamas dovaną?
Nereikia nuvertinti nei savęs, nei dovanos. Džiaukimės, jei turime ką duoti kitiems. Ir net nebūtinai kalbu apie materialius dalykus. Jei sugebame duoti, suteikti kitam teigiamą emociją, esame dvasiškai turtingi. O pojūtis, kad turi ką duoti „iš vidaus“, tau pačiam suteikia sparnus. Tad to ir linkiu šioms šventėms – kad jūsų dovanos būtų sparnuotos.
