Su jais sunku kalbėtis, ypač apie jausmus ir santykius, jie nesugeba būti ištikimi ir visada bėga nuo problemų sprendimo. Jais negalima pasikliauti.
Moterų priekaištai vyrams skamba beveik chrestomatiškai ir nesikeičia metai iš metų. Kodėl taip yra?
Kol vyras plaukia pasroviui, moteris veikia. Anot Jungo krypties psichoanalitikų, tokios prieštaringos elgesio strategijos susijusios su pirmąja meilės motinai patirtimi.
Ankstyvoje vaikystėje berniukas įsivaizduoja, kad motinai yra viskas. Ir aptinka savo klaidą tik sulaukęs trejų - penkerių metų - kai staiga suvokia, jog tikrasis motinos troškimų objektas - ne jis, o jo tėvas.
Šis atradimas kelia nerimą ir sykiu palengvėjimą. Mat nuoširdi berniuko meilė tėvui neišvengiamai susijusi su homoseksualiais (o tai reiškia - draudžiamais) jausmais.
„Būtent todėl tėvas ir sūnus nesąmoningai vengia reikšti vienas kitam švelnumą, o tai sukelia vaikui skausmingą atstumtos meilės pojūtį, - aiškina psichoanalitikas Peter Kutter. Berniukui lieka tik išsaugoti prisiminimą apie pirmąją besąlygišką meilę motinai ir sykiu mokytis ją nugalėti - kuriant naujus santykius su kita moterimi.“
Tačiau daugelis vyrų ir toliau jaučia artimą ryšį su motina - tarsi lieka jos įsčiose. Jeigu šis motinos paveikslas asocijuojasi su jų gyvenimo drauge, - jis trukdo reikšti iniciatyvą santykiuose ir provokuoja nepaaiškinamą baimę likti vienam, paliktam, atstumtam.
Seksualinė mergaitės raida klostosi kitaip: ir todėl, kad motinai tos paties lyties vaikas sukelia daugiau pasitikėjimo, ir todėl, kad jos meilė tėvui heteroseksuali.
Tai reiškia, kad mergaitė turi šansą pažinti švelnumą, globą, pagarbą jos meilei.
„Jos santykiai su tėvu - tai pirmoji poros santykių patirtis. Ji praturtina mergaitės asmenybę, suteikia jausmų ir veiksmų laisvę, bet ir padidina jos lūkesčius, susijusius su meile“, - sako P. Kutter.
Taigi vyro ir moters susitikimas - tai visada dviejų priešingų sampratų apie santykius, skirtingos patirties susitikimas.
Mąstydami apie savo seksualinį identitetą, mes keliame skirtingus klausimus. Vyras bijo nepatenkinti moters seksualiai. O moteris klausia savęs, ką reiškia būti moterimi. Elgtis taip, kaip elgėsi mano motina? Rengtis kaip fotomodeliui? Gimdyti vaikus kaip mano sesuo ar draugė?
„Moteriškumas jaučiamas kaip nevisiškumas, kaip trūkumas, - sako psichoanalitikas Darian Leader. - Juolab kad moterys nesąmoningai įsitikinusios, kad meilė gali jas išgelbėti nuo problemų ir bėdų.“ Tokia iliuzija paverčia meile absoliutu.
„Bet absoliuti meilė, kurią jos tikisi gauti, niekada negalės įsikūnyti į realų vyrą. Kadaise moterims likdavo vienintelis prieglobstis - meilė Dievui. Šiandien idealios meilės trūkumą jos kompensuoja profesiniu tobulėjimu arba meile vaikams“, - aiškina D. Leader.
Jis manęs nesupranta
Vyrams svetimos moteriškos dvejonės. Moteris mąsto apie santykius pirmiausiai kaip apie žodinį susitarimą. Iš čia kyla dažni priekaištai partneriui: „Tu su manimi visai nesikalbi!“ Išvertus tai reiškia: „Tu manęs nesupranti.“
Šiose frazėse aiškiai matyti skirtingi dviejų lyčių poreikiai.
„Moterims būtina reikšti savo emocijas verbališkai. Daugeliui reikia aptarti su partneriu smulkiausias kiekvienos nugyventos dienos detales. Kalbėdamos jos įprasmina savo išgyvenimus, geriau supranta save.“
Vyrai sukurti kitaip.
Pavyzdžiui, jų smegenų zonose, atsakingose už kalbą, 17 procentų mažiau neuronų nei analogiškose moters smegenų dalyse.
Be to, mus nuo vaikystės ir auklėja skirtingai (labai retai berniukai kalbasi su motinomis apie savo jausmus), todėl moterys išmoksta kalbėti apie savo išgyvenimus, o vyrai linkę žodžius vartoti ekonomiškai ir iš esmės tik informacijai perduoti.
Jis vengia spręsti problemas
Moters poreikis kalbėti pagimdo ir kitą priekaištą: „Tu visada išsisuki nuo problemos.“
Iš tiesų kilus konfliktui vyrai užsidaro tyloje. Tai, ką moteris supranta kaip vyro bailumą, anot psichoanalitikų, yra savo jausmų baimė.
Bėgdamas nuo problemos sprendimo, vyras tarsi pamiršta tai, kas jį neramina. Jis slepiasi nuo savęs - tokiu būdu saugodamas savivertę.
Nesugebėję tinkamai pergyventi išsiskyrimo su motina, vyrai nesąmoningai veikia pagal „prisirišimo vengimo“ modelį. Jie neatsiveria, nenori investuoti savęs į santykius, kad vėl netektų išgyventi nusivylimo ir netekties.
Todėl daugelis vyrų yra orientuoti į profesinių uždavinių sprendimą, o ne į poros santykius.
O štai moterų elgesį galima pavadinti „nerimastingu prisirišimu“: joms gyvybiškai svarbu jausti artumą su partneriu.
Ir tie, ir tos šitaip „gydosi“ vaikiškus traumuojančius išgyvenimus. Ji veržiasi pas jį, o jis - bėga.
D. Leader nuomone, šis pabėgimas susijęs su ypatingu vyro santykiu su mirtimi: „Priimti sprendimą - reiškia atimti iš savęs galimybę pasukti atgal. Kad išvengtų šio nerimo, daugelis vyrų elgiasi taip, tarsi jau būtų negyvi. Tokia neurotiška taktika leidžia jiems atsikratyti baimės jausmo leidžiant moteriai veikti už jį.“
Jiems tik tai galvoj
Moterys mylisi, kad būtų mylimos. Vyrai prisipažįsta meilę, kad gautų galimybę pasimylėti.
Moters žodžiai „tau tik tai galvoj“ reiškia: „mudu mylimės, mane apima jausmas, kad galėtum tai daryti su bet kuria kita moterimi. O kai sakai, kad myli mane, - jaučiuosi vienintelė, nepakartojama.“
Akivaizdu, kad vyrai ir moterys seksualumui suteikia skirtingą prasmę. Vyrai nedvejodami pareiškia: „Seksas - tai poreikis.“
Froido sekėjai mano, kad š situacija susijusi su vyriškojo libido struktūra, radikaliai atskiriančia meilę nuo seksualinio pasitenkinimo.
Visi vyrai - poligamai
Partnerio išdavystė, o juo labiau išsiskyrimas su juo, dailiąją lytį verčia vėl kamuotis klausimu: „Ar aš - tikra moteris?“
Reakcija, kuri vyrui nė neateitų į galvą.
Vyrą veikiausiai kankins įsivaizduojamos partnerės sekso su jo varžovu scenos.
Vyrui būdingas meilės atskyrimas nuo seksualinio pasitenkinimo turi nemalonių pasekmių moteriai: jos partneris - poligamas „iš prigimties“.
Net jeigu dama įsitaisys visą meilužių kolekciją, joje visada bus vienas, „tikrasis“, aplink kurį ji organizuos savo gyvenimą.
O štai vyras, netgi įsimylėjęs, niekada moteriai neatiduos savęs viso. Jis turi vienintelę moterį, kurią vadino mama, ir ši meilė - iki karsto lentos.
Tačiau „būtent moterys užkariauja vyrus, o ne atvirkščiai“, - tvirtino psichoanalizės klasikas Jacques Lacan.
Vyrai, apkerėti moteriškumo, dažnai pasirengę pasiduoti be mūšio pirmajai nuostabiai nepažįstamajai. Beje, kai tik jis pabando su ja suartėti, prasideda nesusipratimai.
Vyras galvoja apie malonumą, moteris - apie meilę.
Moteriai reikia, kad vyras būtų šalia. Vyrui reikia distancijos, nuosavos erdvės, kad laisvai kvėpuotų ir svajotų apie mylimąją... O jai tuo tarpu atrodo, kad yra paliekama. Ji priekaištauja. Vyras nesupranta, kuo prasikalto! Kodėl moteris jį bara? „Gelbėkit! Mama sugrįžo!“
Vyrai visada bijojo moterų
„Moters seksualumas, jos lyties organai visada apkerėdavo vyrus ir priversdavo virpėti, - sako psichoterapeutas Gerard Leleu. - Būtent todėl skirtingomis epochomis skirtingose kultūrose vyras siekė būti moters viešpačiu.“
Jūs tvirtinate, kad vyrams būdinga "meilės baimė" pagrįsta ilgaamže moterų diskriminacija. Kodėl?
Moters organai visada kėlė vyrams prieštaringus jausmus. Visų tautų padavimuose vagina apibūdinama kaip tamsi, drėgna vieta - liūnas, jūros gelmė, iš kurios gali ir nebeištrūkti... Plačiai paplitusi ir fantazija apie žeidžiančią vaginą - juk ji kraujuoja!
Moters seksualumas visada buvo mįslė vyrams. Moterys gali patirti daugybę orgazmų iš eilės, o vyrai „iškrenta iš žaidimo“ po dviejų trijų sėklos išsiliejimų. Nepamirškime ir vyro baimės užsikrėsti moters minkštumu, silpnumu, jausmingumu.
Priešistorės laikais vyras dar nesuvokė, kokį vaidmenį apvaisinant vaidina jo sperma. Matydamas, kaip auga jo nėščios moters pilvas, jis priskyrė jai antgamtines galias. Moters glėbyje vyras pažino patį didžiausią malonumą. Priešistorinis vyras lenkėsi dievybei pramotei - juk „Dievas Tėvas“ negalėjo sukurti tokių būtybių kaip moterys.
Kaip ir kada mes perėjome į patriarchatą?
Maždaug prieš 15-50 tūkstančių metų, kai vyrai suprato ryšį tarp savo spermos ir naujos gyvybės atsiradimo. Paskui prasidėjo žemės ūkio, miestų plėtra, o tai reikalavo palaikyti tvarką. Šią pareigą prisiėmė vyrai, nes būtent jie valdė ginką. Vyrai užkariavo valdžią... ir ėmė bijoti, kad moteryss atsiims iš jų „pagrindinį vaidmneį“.
Visose platumose (su retomis išimtimis) vyrai įdiegė žiaurių taisyklių sistemą, pavergiančią moterį, apribojančią jos teises bei galimybes.
Moteris pasąmonėje yra įsitikinusi, kad tik meilė gali ją išgelbėti nuo visų įmanomų problemų ir bėdų.
Šaltinis: Psychologies.com
Parengė Vilma Skiotienė
