Viena didžiausių visos žmonijos problemų yra paviršutiniškas kitų žmonių vertinimas. Psichologai dažnai kartoja, kad norint objektyviai įvertinti kitą žmogų, reikia atsižvelgti į aplinkybes, kuriomis tas žmogus augo.
Svarbus šių aplinkybių aspektas yra vaiko padėtis tarp brolių ir seserų. Šiuo požiūriu galime išskirti keletą grupių, apie kurias verta pašnekėti plačiau.
Jaunėlis
Šis tipas yra ypatingas. Jauniausias reiškia mažiausias, taigi ir silpniausias greta savarankiškesnių, paūgėjusių brolių ir seserų. Dažniausiai jaunėliai patiria daugiau šilumos nei kiti.
Tokios aplinkybės skatina tam tikrus būdo bruožus, savotiškai veikiančius jaunėlio požiūrį į gyvenimą, formuojančius ypatingą asmenybę. Nei vienam žmogui nepatinka jaustis silpniausiu, o jauniausias būtent tokiu ir laikomas. Natūralu, kad jaunėlio galios ir pranašumo siekis - didžiausias.
Greitakojis, agresyvus, konkurencingas, energingas - tikras “lenktynininkas”. Šios profesijos manieras išduoda mažmožiai, į kuriuos dažniausiai žmones neatsižvelgia, pvz. jaunėliai negali pakęsti, jei kas nors eilėje atsistoja prieš juos.
Dažnas atvejis, kad jaunėliai tarp brolių ir seserų gyvenime pasiekia daugiausiai. Kartais jie netgi tampa šeimos gelbėtojais.
Tačiau yra ir antras jaunėlio “paveikslas” - ne toks energingas, o atvirkščiai - pasyvus, baikštus, drovus. Įsivaizduokime, kad tas “lenktynininkas” susiduria su neįveikiama kliūtimi. Ką jis daro? Pasuka aplinkkeliu. Netekęs drąsos toks jaunėlis tampa bailiu, kiekvienas darbas nekenčiamu - tikras “niurzga”.
Ilgainiui tokie vaikai ima vengti konkurencijos visai. Savo nesėkmes tokie jaunėliai visuomet pateisins nedideliu amžiumi. Tokie vaikai slegiami nevisavertiškumo jausmo, jie sunkiai geba bendrauti su kitais žmonėmis, nes linkę konkuruoti... ir pralaimėti.
Pirmagimis
Pirmajam šeimoje gimusiam vaikui taipogi būdingi tam tikri bruožai. Reikia pripažinti, kad jo aplinkybės geresnės nei jaunėlio.
Iš istorijos puikiai žinome, kad tautos ir sluoksniai tradiciškai išsaugodavo pirmagimių pranašumą. Imperatoriai savo sostą patikėdavo vyriausiems sūnums, kaip ir valstiečiai savo ūkį. Tuo tarpu kiti vaikai jaučia, joh ateis diena, kai jiems teks palikti tėvų namus.
Vyriausias vaikas laikomas tokiu stipriu ir protingu, kad tampa tėvų padėjėju ir jaunesniųjų vaikų prižiūrėtoju. Įsivaizduokime, ką reiškia vaikui nuolat patirti aplinkinių pasitikėjimą. Jo nuotaiką atitinka tokių minčių eiga: tu didesnis, stipresnis, vyresnis.
Jei raida šia linkme vyks netrikdoma, pirmagimis įgis tokių būdo bruožų, kokie būdingi tvarkos saugotojui. Jis itin vertins galią. Vyresnėliui galia - tai tiesiog savaime suprantamas, reikšmingas ir gerbtinas dalykas.
Vienturtis
Šio vaiko padėtis taipogi ypatinga, kadangi jis visiškai priklauso nuo aplinkos pretenzijų, labiausiai - tėvų. Pastarieji “neturi iš ko rinktis”, tad auklėdami visą energiją nukreipia į vienintelį vaiką.
Vienturtis tampa nesavarankiškas, nuolat laukia, kas parodys jam kelią, dairosi atramos. Jis neretai yra lepinamas, įpranta nesusidurti su sunkumais, nes šie tiesiog pašalinami jiems iš kelio. Nuolat būdamas aplinkinių dėmesio centre, jis lengvai pasijunta ypatingas.
Nuolatinis tėvų būgštavimas dėl vaiko gerovės galiausiai priverčia vaiką įsivaizduoti pasaulį kaip priešišką vietą. Vaikas auga bijodamas laukiančių sunkumų - nepatyręs, “neužsigrūdinęs”, visada mėgavęsis gyvenimo malonumais. Jie gali nesunkiai patirti katastrofą.
Daugiau apie vaikų raidą ir psichologiją, skaitykite “Vagos leidyklos” išleistoje Alfredo Adlerio knygoje “Žmogaus pažinimas”.
