Neužtenka vaikus tiesiog mylėti. Mes turime juos mylėti besąlygiškai. Turime juos mylėti tokius, kokie jie yra, o ne už tai, ką jie daro.
Tai nėra taip paprasta, kaip gali pasirodyti. Tai kartais tampa iššūkiu, nes šiandien iš įvairių tribūnų dažnai raginama elgtis kaip tik visiškai priešingai – mes skatinami auklėti vaikus sąlygiškai: rodyti švelnumą, kai jie geri, nustoti jį rodžius, kai jie tokie nėra.
Derėtų nepamiršti, jog vienas svarbiausių veiksnių, darančių didžiausią įtaką vaikų elgesio formavimuisi, yra tėvų pritarimas ir pripažinimas, arba – priešingai – nepritarimas. Geriausias atlygis vaikui – tai parodytas dėmesys, pagyrimas ir meilė. Tačiau kai vaikas elgiasi blogai – pagyros turi būti laikinai nutrauktos, kol vaikas neatsiprašys.
Sąlyginė tėvystė nėra būdinga vien tik autoritarinio auklėjimo šalininkams. Netgi tie, kurie niekada nėra vaikams „uždrožę“ net ranka, iškilus reikalui, vaikui kartais taiko vadinamąją „izoliavimo taktiką“. Ir priešingai, vaikai yra pastiprinami, kai jie elgiasi taip, kaip mums norėtųsi.
Vadinasi, pagyrimai nebūtinai reiškia, jog vaikai yra lepinami, „vedami iš kelio“, kaip yra įprasta manyti. Tai gali būti ir kontrolės metodas, tapatus baudimui. Kitaip tariant, sąlyginės tėvystės žinutė yra ta, kad vaikai turi užsitarnauti meilę. Jeigu tai vyksta sistemingai, vaikui vėliau gali kilti labai didelių problemų. Jam gali prireikti netgi psichoterapeuto pagalbos.
Apibendrinant daugelio atliktų tyrimų rezultatus galima daryti prielaidą, jog vaikai, kurie gaudavo sąlyginius patvirtinimus, iš tiesų buvo linkę elgtis taip, kaip pageidavo jų tėvai. Tačiau už paklusnumą jie sumokėdavo pernelyg didelę kainą. Pirmiausia šie vaikai buvo labiau įžeidūs, jie taip pat nemėgo savo tėvų. Antra, jie pasakojo, kad, elgdamiesi taip, kaip liepia tėvai, jie jautė „stiprų vidinį spaudimą“. To nebūdavo, kai jie rinkdavosi elgesio strategijas patys. Maža to, jų džiaugsmas ką nors pasiekus būdavo trumpas, dažnai jie jausdavo kaltę ar gėdą.
Apklausus motinas, kurių vaikai jau buvo suaugę, paaiškėjo, jog tos motinos, kurios būdamos vaikais jautė, kad yra mylimos tik tada, kai jų elgesys atitikdavo tėvų lūkesčius, suaugusios išgyveno menkavertiškumo jausmus. Taip pat, nepaisydamos neigiamos patirties, jos buvo linkusios panašiai elgtis ir su savo vaikais.
Tyrimai taip pat parodė, kad tiek pozityviu, tiek negatyviu skatinimu paremta sąlyginė tėvystė, nors šiek tiek ir skyrėsi viena nuo kitos, vaikams vis tiek buvo žalinga. Tiesa, tie, kurie auklėjo vaikus skatindami pozityviai, kartais pasiekdavo, kad vaikai daugiau dirbtų ir geriau atliktų užduotis mokykloje. Tačiau taip elgdamiesi jie patirdavo kenksmingą sveikatai „vidinės prievartos“ jausmą. Negatyvaus vaikų auklėjimo rezultatai buvo dar prastesni - tai tik padidino neigiamus vaikų jausmus tėvų atžvilgiu.
Šios ir kitos studijos byloja, kad vaikų gyrimas, kai jie atlieka ką nors gerai, nėra prasminga alternatyva baudimui, kai jie padaro ką nors neteisingai. Abiem atvejais tai yra sąlyginės, neproduktyvios tėvystės pavyzdžiai.
„Meilės atšaukimo“ taktika, kurios tikslas – skatinti paklusnumą, nėra labai veiksminga, lyginant ją su moraliniu vaiko ugdymu. Netgi jeigu mums pasiseka priversti vaiką paklusti, toks paklusnumas tikrai neatsveria psichologinės žalos, kurią jam padarome. O ir tėvystę naudoti kaip instrumentą kontroliuoti vaikams – ne pats geriausias pavyzdys.
Kai kurie tyrėjai teigia, kad besąlygiška meilė gali išauginti vaikus, kurie neturės tikslų ir nesugebės jausti, ką reiškia būti vertam meilės. Tačiau tokie teiginiai nėra paremti jokiais empiriniais tyrimais. Dažnai tokie teiginiai rodo tiesiog pesimistišką taip manančių požiūrį į žmogaus prigimtį.
Besąlygiškas vaiko pripažinimas – tai galioja tiek tėvams, tiek mokytojams – turėtų būti derinamas su vaiko „autonomijos skatinimu“, visada paaiškinant, kodėl reikalaujama vieno ar kito, skatinant vaiko dalyvavimą priimant sprendimus, drąsinant jį ir nuolat stengiantis įsivaizduoti, kaip situacija atrodo vaiko akimis. Labai svarbu, kaip visa tai atrodo mūsų vaikams. Bet, pats svarbiausias dalykas – auklėjant vaikus elgtis su jais taip, kad jie jaustųsi mylimi ir reikalingi tokie, kokie yra, o ne kokiais turėtų būti...
Vytas Kokšta
