Dirbdama psichoterapinį darbą, kasdien susiduriu su keisčiausiais vaikų ir tėvų santykių dėsniais. Pavyzdžiui, jau seniai supratau, kad nereikia stebėtis, jei žmogus itin jautriai reaguoja į kiekvieną tėvų žodį: toks elgesys byloja apie jo istoriją, apie tai, kad kai šis žmogus dar buvo mažas, pažeidžiamas, tėvai būdavo pavargę rūpintis vaiku ir niekam nematant leidžiantys sau elgtis nevaržomai. Kitas įdomus dėsningumas: kai kurie žmonės, su kuriais buvo ir tebėra elgiamasi iš tiesų blogai, to visiškai nepripažįsta.
Tyrinėti vaiko santykius su tėvais yra be galo svarbu, nes būtent jie ir suformavo tokį žmogaus charakterį, kokį matom dabar. Gyventi be vaikystės prisiminimų – tai lyg būti pasmerktam nuolat su savimi tampyti dėžę, kurios turinio nežinai. Tačiau atverti tą dėžę gali ir nori ne visi klientai. Ir štai neseniai perskaičiau naują garsios šveicarų psichoterapeutės Alice Miller knygą „Kūno maištas“, kurioje, remdamasi psichoterapine patirtimi ir garsių žmonių biografijų analize, ji analizuoja tėvų ir vaikų santykius. Jau pradėjusi ją skaityti supratau, kad ši knyga taps mano darbo knyga ir kad būtent nuo jos galėsiu pradėti tiesos paieškas su daugeliu klientų. Tad kodėl žmonės toliau išlieka prilipę prie juos kankinusių tėvų ir kaip jiems padėti?
Priesako gerbti tėvus istorinės šaknys
Be jokios abejonės, jei kas nors sakytų „aš savo tėvų nemyliu, nes jie mane nuolat žemino“, iš visų pusių sulauktų patarimų, kad turi jiems atleisti. Tačiau ką daryti su skriaudomis? Skriaudos – tai ne tik mušimas ar prievartavimas, bet ir vaiko poreikių, sielos skausmo nepaisymas, emocinis šantažas, piktnaudžiavimas besąlygiška meile, beprasmės bausmės, savivertės žlugdymas ir įvairiausi vadžios naudojimo būdai. Žmonėms, kurių niekas neskriaudė, sunku suprasti tuos, kurių patirtis yra priešinga, kaip niekada nesirgęs depresija negali suprasti to, kuris nuo depresijos turi gydytis net vaistais. Bet dar labiau mus veikia moraliniai priesakai. Alice Miller teigia, kad įsivaizdavimas, jog būtina visada rodyti pagarbą tėvams, pagrįstas ketvirtu Dievo įstatymu, tūkstančius metų grasinusiu bausme tiems, kurie negerbia tėvų, kad ir ką jie būtų padarę. Šis įstatymas turėjo gilią istorinę prasmę: anuomet seni žmonės neturėjo jokių socialinių garantijų ir jei nebūtų buvę šio priesako, jie nebūtų galėję išlaikyti savęs ir būtų mirę badu. Tačiau, kaip sako Miller, kažin ar Mozės perduota ir ilgai galiojusi nuostata, kad tas, kas besąlygiškai gerbs tėvus, ilgiau gyvens, yra teisinga. Tyrimai rodo, kad vaikystėje skriausti žmonės daug dažniau serga sunkiomis ligomis ir kur kas trumpiau gyvena, o tie, kurie galų gale išsivaduoja iš despotiškų tėvų reikalavimų, pasijunta kur kas sveikiau.
Nuskriausto vaiko prisirišimas prie savo kankintojo
„Nes mieliau kentėsiu priepuolius ir tau patiksiu nei tau nepatiksiu ir gyvensiu be jų“, – rašo Marcelis Proustas laiške motinai. Kai gilinausi į paauglių psichologiją, labai nustebau, jog sunkiausia nuo tėvų atsiskirti tiems paaugliams, kurių santykiai su tėvais yra blogiausi. Kodėl taip yra?
Kuo mažiau vaikas patyrė meilės, tuo labiau jis laukia iš tėvų to, ko jie nesuteikė. Iš tiesų, daugelis mano suaugusių klientų yra užmiršę visus nusivylimus ir vis tikisi iš tėvų ko nors gero. Vienas klientas pasakoja: „Trečioje klasėje mane apkaltino vagyste, gyniausi, bet mama manim nepatikėjo. Taip kentėjau, kad ėmiau persivalgyti ir nutukau. Ji deklaruoja, kad myli mane, bet kai imu pasakoti apie save, atrodo, kad jai nemalonu, net baisu… Ji būdavo labai pikta. Vieną kartą trenkė man per veidą – dar ir dabar tas veido gabaliukas apmiręs, nejautrus. Bet aš vis tikiuosi, kad ji dar taps gera. O dar aš jaučiu, kad turiu ja rūpintis. Be manęs, ji neturi jokių draugų.“
Prisirišama prie skriaudėjų ir dar dėl vienos priežasties. Kadaise skriaustas vaikas visą gyvenimą stengiasi įžvelgti gerąsias kankintojų savybes. Kodėl? Alice Miller klientė pasakoja: „Kartais mama man paskaitydavo ir man tai patikdavo. Kartais ji man atsiverdavo ir išsipasakodavo savo rūpesčius, tada jausdavausi lyg išrinktoji. Tokiomis akimirkomis ji manęs niekada nemušdavo, taigi jausdavausi saugi.“ Toks pasakojimas primena atvykimo į Aušvicą aprašymą. Vaikas turi išmokti vertinti tėvų elgesį kaip normalų ne vien dėl to, kad nuo šių žmonių priklauso jo gyvybė, bet ir dėl to, kad kito elgesio jis nežino. Žymus gamtininkas K. Lorenzas aprašė vieno žąsiuko ištikimybę batui – tai buvo pirmas daiktas, kurį išsiritęs žąsiukas pamatė. Būtent dėl šios priežasties vaikai ne tik tikisi gerumo iš juos skriaudusių tėvų, bet ir išsirenka gyvenimo partnerius, panašius į savo skriaudėjus.
Kodėl tėvai kankina vaikus?
Faktų apie vaikų skriaudimą tikrai nepaneigsi, tačiau gal esama nenugalimų priežasčių? Be jokios abejonės, tėvai tinkamai nebendrauja su vaiku ne iš blogos valios, o todėl, kad vaikystėje patys nepatyrė tikro dėmesio ir nė nenumano, kas tai yra. Tačiau tokie tėvai dažnai nueina vienu iš dviejų kelių: išlieka prisirišę prie savo tėvų ir toliau žlugdo save arba perduoda kankinimų estafetę toliau. Taip susiformuoja diktatoriai ir žmonių niekintojai: vaikystėje nesulaukę pagarbos, jie bando išreikalauti ją jėga.
Tėvų ir vaiko jėgos nėra lygios: jei ir suaugę vaikai leidžiasi išnaudojami, tėvai gali juos skriausti visą gyvenimą ir patys nesuvokti, ką jie daro. Kankinantys vaikus tėvai mano, kad vaikai turi juos mylėti, gerbti, tenkinti jų garbėtrošką, trumpai tariant, duoti jiems visa tai, ko jie patys negavo iš savo tėvų. Mano klientė pasakoja: „Mama man visą laiką kartodavo: „Kaip tu manai, kam tėvai gimdo vaikus? Tam, kad jie jais rūpintųsi senatvėje.“ Atsimenu, kaip dar penkerių metų sakydavau mamai: „Aš tau, mamyte, viską atiduosiu.“ Kai baigiau mokyklą, važiavau į užsienį dirbti, siunčiau pinigus tėvams ir net negalvojau, kad galiu ko nors norėti pati.“ Deja, net ir tokios aukos kaip mano klientė vis tik perduoda kančios estafetę savo vaikams: būdamos nelaimingos dėl jausmų savo pačių tėvams jos negali pakankamai mylėti savo vaikų.
Baimė ir iliuzijos nėra meilė
„Aš? Bijau motinos? Juk ji nėra bloga, su manimi elgiasi draugiškai, stengiasi kiek galėdama. Kaip galėčiau jos bijoti?“ – tokios abejonės labai kankina ne vieną klientą. „Apie mamą net negaliu galvoti, iš karto nupurto… Negalėčiau su ja susitikti. Po jos skambučių ilgai kankinuosi. Kai buvau maža, ji su manimi net nekalbėjo. Ji vis šmirinėja po namus, rūpinasi daiktais, pinigais, net jos judesiai kaip žvėries. Jai svarbiausia – pasigirti kaimynams, jog gerai sutaria su vaikais… O gal ir aš pati tokia, kaip ji?“ – pasakoja Virginija. Galima dažnai pamatyti, kaip suaugusiame žmoguje gyvena mažas neintegruotas vaikas, vis dar bijantis ir esantis priklausomas. Tačiau kiekvienam žmogui nuo gimimo duotas gebėjimas pajausti, kas jam gerai, o kas ne. „Pradėjau aiškiau jausti, kaip man kenkia pastangos mylėti mane skriaudusius žmones“, – pasakoja tikrus savo jausmus pasiruošusi pripažinti klientė. Tačiau daugelis žmonių mieliau tiki medikamentais negu kūnu, o juk kūnas tiksliai žino, ko mums trūksta, ką mes sunkiai ištveriame ir nuo ko kyla alergija. Negali prisiversti gerbti ar mylėti tėvų, jei visa tavo esybė dėl gerai jai žinomų priežasčių tam prieštarauja. Kaip žinotume, kas esame, jei stengtumės atsikratyti jausmų, jei būtų nevalia žinoti, ką iš tiesų jaučiame, ko norime, ko mums reikia ir kodėl?
Vaikystėje skriausto žmogaus meilės, kur nėra vietos sąžiningumui, negalima vadinti meile – tai lūkesčiai ir iliuzijos, už kurias jis turi brangiai susimokėti. Tačiau, kai žmogus neprievartauja savęs ir nesistengia laikytis „prarytų“ moralės reikalavimų, meilės jausmas kyla savaime, pavyzdžiui, vaikams ir draugams. Kartais neigiami jausmai tokie stiprūs, kad žmogus negali padėti net seniems tėvams, ir svetimi žmonės gali jiems pagelbėti kur kas geriau. Kiti žmonės nuo šio seno žmogaus nenukentėjo, jiems nereikia prisiversti meluoti, jie dėl to nesuserga depresija ir gali neapsimetinėdami reikšti užuojautą.
Tai ką gi daryti?
Kažin ar būtų geriau, jei vaikai tėvams keršytų už žiaurius jų poelgius. Visų pirma, svarbu pamatyti tėvus tokius, kokie jie iš tiesų buvo. Didelių skriaudų vaikystėje patyrusiems žmonėms reikia pagalbininko, kuris atspindėtų užslopintus jausmus (kaltę, pyktį, baimes), padėtų juos išreikšti. Tačiau net ir psichoterapeutai kartais būna irgi įstrigę moralės spąstuose ir nesugeba išvysti tiesos, nes nėra patyrę nieko panašaus, o gal bijo pamatyti, kokias traumas jiems padarė jų pačių tėvai. Alice Miller pateikia du priešingus susitikimo su psichoterapeutais pavyzdžius. Vienu atveju klientė dalinasi: „Mano psichoterapeutė sako, kad jei kariauju su tėvais, kariauju pati su savimi.“ Šios pastabos padariniai buvo tokie, kad moteris išvis nebeskyrė savo ir tėvų gyvenimo ir prarado tapatybę, suvokdama save tik kaip dalį tėvų. Kita klientė, kuri buvo išsiilgusi nuoširdaus bendravimo be apsimestinio susirūpinimo, be priekaištų, be bauginimų, apie psichologę atsiliepė taip: „Man net nereikia stengtis, kad mane suprastų. Ji paprasčiausia mane supranta. Pasakiškas jausmas būti suprastai.“
Ryškiausias tokio praregėjimo atvejis mano pačios praktikoje – susitikimas su šilta, draugiška trijų vaikų mama kurią vaikystėje augino giminės, nes motina nuolat gėrė, o išgėrusi tapdavo agresyvi. Motina jai ir dabar skambindavo naktimis, reikalaudavo pagalbos ir bet kokia proga stengdavosi ją pažeminti. Bet koks susidūrimas su motina dukrai sukeldavo paniką, bet ji vis tiek jautė kaltę, kad negali priimti šios degradavusios moters, ir pas mane atėjo turėdama rimtų depresijos simptomų. Kai pavyko jai parodyti, kaip smarkiai mama ją skriaudžia, ir įtikinti bent kuriam laikui perleisti rūpinimąsi motina kitiems žmonėms, ji tiesiog akyse atsigavo. Kitas naujai tėvus išvydęs klientas pasakė: „Man dabar reikia žinių, kaip atrodo „ne tėvai“. Vis daugiau bandau sužinoti, kaip gyvena kitos šeimos, matau, kaip jie šnekasi, tariasi, ir stebiuosi, kaip man pačiam neatėjo į galvą, jog galima daugeliu atvejų ne bijoti ir paklusti, o kalbėtis.“
Vietoj pabaigos
Kas būtų, jei žmonės imtų atviriau žiūrėti į savo tėvus? Tėvams ši tiesa būtų labai skaudi. Galbūt šiais susvetimėjimo ir ekonominio apsirūpinimo laikais vaikai nutoltų nuo savo tėvų, o nuo jų nutoltų jų pačių vaikai? Tada žmonėms tektų mėgautis ne giminių, o draugų, kurie nespėjo vienas kito nuskriausti, santykiais. O gal viskas ne taip pesimistiška? Alice Miller teigia, kad jei vaikas susivokia, kas su juo vyko, ir pasipriešina tėvų lūkesčiams, labai palengvina gyvenimą savo vaikams. Ji aprašo tokį atvejį: „Viena motina lankėsi dėl hiperaktyvios dukters. Vieną dieną motinai trūko kantrybė ir ji leido sau pajausti susikaupusį įniršį ant savo pačios tėvų. Įvyko stebuklas: po kelių dienų jos dukrai simptomai išnyko.“ Kančios estafetė nutrūko.
Jei įvyko tokie dideli atradimai, žmogus suvokė ir išreiškė savo jausmus, nustojo juos nukreipti į savo vaikus, įmanoma žengti dar toliau. Nors tai pavyksta ne visada, visgi, kad ir kaip stipriai vaikystėje būtų nukentėjęs žmogus, jis gali tiek sustiprėti, kad jam išeina pažiūrėti į tėvus ne tik kaip į savo skriaudėjus, o tiesiog kaip į žmones, kurie irgi kadaise buvo sužeisti.
