Ar dažnai mes randame laiko bendraudami net su artimaisiais pasikalbėti apie tai, ką iš tiesų galvojame ir kaip jaučiamės? Daugelis atsakytume: „Ne.“ Kita vertus, vargu ar daug atsirastų žmonių, kurie teigtų, kad niekad nenusvilo santykiuose su kitais dėl pernelyg didelio atvirumo.
Tačiau atsivėrimas yra neatsiejama sėkmingų tarpasmeninių santykių dalis. Atsivėrimas, pačia bendriausia prasme, yra savo asmeninių bei biografinių duomenų pranešimas, pasidalijimas mintimis ir jausmais. Net nurodydamas savo ūgį, žmogus dalijasi informacija apie save.
O štai teiginys: „Aš nemanau, kad kalėjime nusikaltėlis yra perauklėjamas“, atskleidžia jūsų mintis, parodo, apie ką ir kaip jūs galvojate. Kai sakote: „Kiekvieną kartą mane apima siaubas, kai man reikia pasisakyti prieš auditoriją“, atskleidžiate savo jausmus.
Daugelis žmonių supranta, kad atsivėrimas labai svarbus tarpasmeniniuose santykiuose, nes padeda geriau pažinti save ir kitus. Be atsivėrimo neįmanomi nuoširdūs, patikimi ir artimi santykiai.
Atsivėrimo rizika
Nemažai žmonių vengia atsivėrimo, nes jis visada siejasi su rizika. Tačiau ta rizika gali tapti minimali, jei vadovausitės toliau aprašytais principais.
Atvirai pripažinkite, kokią informaciją norėtumėte gauti iš kitų. Susipažinę artimiau žmonės pradeda dalytis apie save informacija, kuria dalytis jų kultūroje yra priimta. Pradiniame pažinties etape parpastai kalbama apie pomėgius, sportą, laikmečio aktualijas. Vienas iš būdų, padedančių nustatyti, kokia informacija galime dalytis, paklausti savęs, ar aš nesijaučiau nejaukiai, kai pašnekovas atsivėrė.
Atsiverkite pamažu. Daugelis žmonių nejaukiai pasijunta tada, kai kito asmens atsivėrimo laipsnis pranoksta jų lūkesčius. Mat toks atsivėrimas gali būti grėsmingas tiek jam, tiek atsivėrusiajam. Elgiamės išmintingai, kai asmeninius duomenis apie save atskleidžiame ne iš karto, o tik tuomet, kai santykiai tampa pakankamai artimi.
Labiau atsiverkite tik tuo atveju, jei jums atsakoma tuo pačiu. Tyrimais nustatyta, kad atsiverdami žmonės siekia tam tikros lygybės. Jei akivaizdu, kad atsivėrimas nėra abipusis, būtina pasvarstyti apie jo ribas. Visai gali būti, kad kitas asmuo nenusiteikęs plėtoti tolesnių santykių su jumis, tad pernelyg atsiskleisdami rizikuojate.
Pasidalykite intymia informacija tik tada, kai manote, kad rizikuoti nėra pavojinga. Jau minėjome, kad atsivėrimas visada susijęs su rizika. Tačiau jei su konkrečiu asmeniu jūsų santykiai pakankamai patiki, tai ir atsivėrimo neigiamos pasekmės bus mažiau tikėtinos. Šis principas paaiškina, kodėl kai kurie žmonės leidžia sau būti labai atviri, pvz., su barmenu ar atsitiktiniu bendrakeleiviu.
Mat šie apie jį nieko daugiau nežino (nei pavardės, nei gyvenamosios vietos, nei darbovietės), todėl negalės gautos informacijos panaudoti piktam. Deja, net šeimoje kai kurių žmonių santykiai nėra tokie artimi, kad jie galėtų atsiverti nerizikuodami.
Pataupykite intymią informaciją pastoviems santykiams. Jei dalijamės savo baimėmis arba diskutuojame intymiomis temomis dar nespėjus susiklostyti patikimiems santykiams, didelė tikimybė, kad aplinkiniai nuo mūsų nusisuks. Maža to – žmonės dažnai tokiu atveju sutrinka ir nusiteikia atvirautojo atžvilgiu priešiškai.
Atsivėrimui tarpasmeniniuose santykiuose turi įtakos tiek kultūriniai, tiek lyčių skirtumai. Tyrimais nustatyta, kad, pvz., JAV gyventojai tarpasmeniniuose santykiuose linkę atsiverti daugiau nei vokiečiai. Moterys linkusios atsiverti dažniau nei vyrai. Vyrai pokalbyje dažniausiai dalijasi tik sausa informacija, o moterys – savo asmeniniais išgyvenimais.
Jausmų slėpimas
Kai kurie žmonės mano, kad geriau išvis nerodyti savo jausmų kitam asmeniui, todėl stengiasi juos maskuoti. Tipiškas tokios laikysenos pavyzdys – geras pokerio lošėjas. Iš jo veido išraiškos neįmanoma nustatyti, kas už jos glūdi – džiaugsmas ar liūdesys.
Kita vertus, gyvenime ne taip jau retai susiduriame su požiūriu, kad demonstruoti kitiems savo jausmus, ypač neigiamus, yra nemandagu ar netgi amoralu – juk emocijos užkrečiamos.
Tai ypač būdinga individualistinės kultūros šalims (pvz., Vakarų Europos šalys, JAV). Tose šalyse įprasta, kad norintis išsikalbėti ir pasidalyti savo rūpesčiais ir baimėmis žmogus turi kreiptis į profesionalų psichologą.
Kai kas mano, kad tokia pozicija yra susvetimėjusios, individualistinės ir vartotojiškos visuomenės padarinys, tačiau toks požiūris vis sparčiau plinta ir mūsų gyvenime: labai dažnai nebeturime nei laiko, nei noro išklausyti ne tik pažįstamą, bet ir draugą.
Tyrimais nustatyta, kad žmogui pavojinga slopinti savo neigiamus išgyvenimus. Tai gali skatinti psichosomatinius sveikatos sutrikimus (dažniausiai skrandžio ir žarnyno bei širdies ligas) arba kelti rimtų psichologinių problemų (nerimo, sutrikimų, baimių, depresiją).
Be to, tuos žmones, kurie linkę jų šalintis bei vengti jų draugijos. Tai jokiu būdu nereiškia, kad žmogus visur ir visada turėtų atvirai išreikšti savo pykti ar nepasitenkinimą.
Jei pas draugą vakarėlyje jus įžūliu elgesiu erzina jo naujasis pažįstamas, vargu ar verta garsiai reikšti savo pasipiktinimą. Jei jūs su tuo žmogumi neketinate palaikyti tolesnių santykių, gal geriau tiesiog nuo jo atsitraukti, atsiriboti.
Violeta Šiugždytė
