Dažnai girdite iš aplinkinių: „Aš nežinau, ko aš noriu“ arba „Tu pasakyk, o aš padarysiu“ ir panašias frazes? Na, aišku, negalima visko apibendrinti ir visiems klijuoti etiketės „nemylėjo vaikystėje“. Kiekvienas turime savo problemų!, bet šiandien paliesiu gan aštrią temą…
Visai neseniai teko sudalyvauti vienam online seminare, kuris būtent taip ir vadinosi – „I don’t know what I want“. Ten „profesionalai“ siūlė laužyti savo kompleksus, motyvuoti save visokiomis knygomis ir skaitalais bei audio medžiaga. Man jau seniai brendo tema apie tai bei perskaičiau straipsnį: „Nuolatinis „sėkmingumas“ – tai maniakinis sindromas!“, kuriame išsakytoms mintims pritariu, todėl aš savo ruožtu tiesiog šiek tiek papildysiu ir atidžiau panagrinėsiu būseną, kuomet nežinai, ko nori.
Beje, kodėl pabraukiau žodį „laužyti“ aukščiau esančioje pastraipoje? Todėl, kad negalima nieko laužyti savo psichologijoje (galvoje, sąmonėje – vadinkite, kaip norite). Ypač negalima laužyti kompleksų, nes kartu su jais sulaužysite ir dalelę savęs. Kompleksams įveikti naudojamos visiškai kitokios technikos, kurių nerasite „popsovose“ knygose ir leidiniuose bei kurias taiko profesionalai (psichologai, psichiatrai), tačiau nenukrypkime nuo temos ir grįžkime… Kaip gimsta problema „Aš nežinau, ko noriu“?
Nežinau, ko noriu
Kuomet vaikas jaučia tam tikrą svarbų poreikį (valgyti, gauti dėmesio, rūpesčio, meilės ir t.t.), kurio jis nesugeba patenkinti pats, jis šaukiasi pagalbos.
Kūdikis verksmu patraukia motinos dėmesį ir laukia/tikisi, kad ji ateis ir suteiks jam tai, ko jam reikia. Jeigu motina neateis (arba darys ne tai, ko reikia), vaikas jaus, kaip poreikis taps vis „aštresnis ir aštresnis“, jis verks ir šauks dar stipriau, nes poreikis savaime niekur nedingsta. Jeigu ignoruosime vaiko poreikius, nesirūpinsime juo, nemaitinsime, jis tiesiog neišgyvens. Meilės poreikio nepatenkinimo rezultatai nėra tokie akivaizdūs, kadangi nužudo ne iškart.
Jeigu prie vaiko niekas taip ir neprieis, jis, aišku, nustos verkti ir rėkti, bet ne dėl to, kad poreikis kažkokiu stebuklingu būdu dingo, o tiesiog nuo išsekimo… Vaikas apimtas nevilties ir bejėgis, jis labai kenčia ir pradeda suvokti, kad šis poreikis negali būti patenkintas.
Jis pradeda ieškoti kančių šaltinio ir randa – tai jo paties norai ir kuo labiau jis nori, tuo labiau jis kentės. Taip ir prasideda „norų atsikratymo“ kelias…
Jis mokosi pamiršti savo jausmus ir poreikius. Kad atitrūktų nuo nepasitenkinimo, vaikas stengsis mokytis, pavyzdžiui, tai galėtų būti vaikai, pasižymintys ankstyvais pasiekimais, intelektualinėmis sėkmėmis. Jam būdinga kaltinti save. Įsitikinimas „aš ne toks„, „aš nepakankamai geras“ maitinamas nesugebėjimu nukreipti neapykantos į motiną už tai, kad ana, pavyzdžiui, paliko lopšelyje ir išėjo. Kitaip sakant, vaikas nukreipia neapykantą, adresuotą motinai, į save. „Ji išėjo ne todėl, kad ji bloga (mama negali būti bloga), ji išėjo, nes aš blogas ir nesu vertas meilės„. Toks vaikas labai anksti išmoksta pateisinti („suprasti“) kitus: „ji išėjo, nes jai reikia uždirbti pinigų ir aš neturiu teisės reikalauti, kad ji būtų su manimi„.
Galima būtų daug pasakoti, tačiau prieikime esmę. Saugę mes turime štai tokį komplektą: 1. Aš nežinau, ko noriu
„Aš noriu, kad Jūs man pasakytumėte, ko aš noriu“. Nemokėjimas leisti pinigų ir kitų resursų sau. Tikėjimas savo nevertumu turėti geresnes sąlygas, geresnių rūbų, geresnį darbą. Daug altruizmo, noro rūpintis kitais (žmogus, pats to nesuvokdamas, daro kitiems tai, ko jam pačiam reikia). 2. Aš nežinau, ką aš jaučiu
„Labai seniai užmiršau savo jausmus“. Tokio tipo žmonės yra tiek nejautrūs, kad nuolat persidirba, pervargsta iki nualpimo. 3. Aš neturiu teisės
„Aš neturiu teisės prašyti, reikalauti, netgi norėti kažko iš kitų žmonių, ypač tų, kurie manęs nevertina Aš netgi žinau, kodėl jie man to neduos: jie turi savo darbų ir interesų, jiems nerūpi mano reikalai“. 4. Didžiulė baimė būti atstumtam
Iš čia (iš baimės būti atstumtam) – lygiagrečiai – nepriklausomybės demonstravimas. Taip pasireiškia atstūmimo (vaikystėje) baimė, „nepriėmimas“, „nemeilė“. 5. „Aš ant nieko nepykstu, aš geras“
„Jeigu kažkas nesiseka, aš pats kaltas“. Baimė parodyti neigiamas emocijas. Savęs kaltinimas ir begalė neigiamų įsitikinimų apie save.
***
Tai depresyvaus žmogaus charakterio bruožai. Dvi pagrindinės problemos (chroniškas poreikių nepatenkinimas ir nesugebėjimas nukreipti savo įniršį į išorę, jo sulaikymas, o kartu ir visų šiltų jausmų sulaikymas) kasmet daro tokį žmogų vis labiau ir labiau nusivylusį: ką jis bedarytų, reikalai negerėja, viskas vyksta priešinga linkme – blogyn. Priežastis – jis daro daug, bet ne tai, ko reikia.
Sunku suvokti, ko jam trūksta, būtent todėl, kad kalbame ne apie turėjimo netekimą. Atvirkščiai – žmogus turi netektį ir nesugeba suvokti, kas iš jo atimta. Netenkama savojo „Aš“. Žmogui būna nepakenčiamai sunku ir tuščia, o jis net nepajėgia apibūdinti to žodžiais.
Visa tai galima įveikti, tačiau kur kas lengviau tiesiog laiku ir tinkamai rūpintis vaikais, savimi.
Jeigu atpažinote aprašyme save arba norite kažką pakeisti, Jūs visuomet galite kreiptis konsultacijos į psichologą ir tame nėra nieko blogo arba smerktino!
Būkite sveiki!
