„Mano tėvai Airijoje dirba apie 6metus. Čia, Kaune, gyvenu su močiute. Jos silpna sveikata, tačiau daugiau nėra artimųjų, kurie mane prižiūrėtų. Dabar mokausi 11-oje klasėje.“
Tai Kostas. Emigrantų tėvų vaikas, kurį tėvai paliko gyventi su močiute, o patys išvyko laimės ieškoti svetur. Kiekvieną mėnesį Kostui pervedama pakankamai nebloga pinigų suma, močiutei nereikia rūpintis buto mokesčiais ir kitomis išlaidomis. Viską padengia tėvai. Bet ar atsiųsti pinigai globoja vaiką? Ar jie suteikia Kostui reikalingą šilumą ir saugumo jausmą?
„Prieš keletą metų visai džiaugiausi, kad tėvai išvažiavę“-atvirauja Kostas. „Ir dabar turiu pakankamai daug laisvės, galiu į valias veikti ką tik noriu, pinigų pakanka, o ir firminių drabužių tėvai dažnai parsiunčia.“ Regis, ko galėtų trūkti paaugliui. Bet kaip meilė ir šiluma. Ar jos pakanka moksleiviui? „Atvirai kalbant, man trūksta dėmesio. Trūksta pokalbių su tėčiu. Nors ir esu vaikinas, tačiau norėčiau pas mamą paklausti patarimų tiek meilės klausimais, tiek įvairiais kitais. Močiutės pažiūros pakankamai senos, nelabai ji supranta šiuolaikinį jaunimą.“
Kur slypi laimė?
Pasikalbėjusi su Kostu susimąsčiau. Ar tikrai mūsų visų laimė slypi piniguose? Ar atsiųsti „Levis“ džinsai ir firminiai „Nike“ sportbačiai atstoja vaikams savo namuose pagamintus garuojančius mamos pietus ir vakarus, kuriuos jis galėtų praleisti su tėčiu bežiūrint krepšinio varžybas. Emigrantų vaikai dažnai susiduria su psichologinėmis problemomis, jų nuotaikos dažnai kinta, atsiranda padidėjęs jautrumas, nesusikalbėjimas, ginčai. Dažnas pasineria į alkoholizmo ir narkotikų liūną.
Tik ar tai laiku sužino išvykę už jūrų tėvai ir ar jie dar gali padėti? Dažniausiai jau būna per vėlu. O taip norėtųsi pasakyti: „Palaukit! Juk tai jūsų vaikas. Juk tai vaikas, kurio jus susilaukėte, kurį mokėte vaikščioti ir kalbėti. Dabar jį paliekate likimo valiai. Manote, jog siunčiami pinigai jį sušildys?“ Lietuvoje, darbo atžvilgiu, situacija yra pakankamai komplikuota, tačiau ar tai pakankama priežastis išvykti už tūkstančių kilometrų?
Narkotikų liūne
„Narkotikus vartoju apie keletą metų. Kažkada pasiūlė draugai. Buvo „tūsas“. Nusprendžiau pamėginti, o kai pamėginau, suvokiau, jog susileidus dozę, pamirštu visą skaudulį ir kančias, kurias patiriu gyvendama su svetimais. Mama ir jos naujasis vyras (mano patėvis) mane paliko mano tetai. Patys jau apie 8 metus dirba Ispanijoje. Pomidorus skina. Pirmaisiais metais važinėjau pas juos, dar ir jie grįždavo, tačiau dabar, kai jie susilaukė mažojo Nojaus, jaučiuosi pamiršta ir nereikalinga. O ypač dabar, kai esu narkomanė. Bet man taip gerai, tokiu būdu atsipalaiduoju.“
Ką daryti tokiu atveju? Kaltinti Indrę (toks merginos vardas)? Kaltinti tėvus? Tetą, kuri turi savo gausią šeimą? O gal kaltę suversti valstybei, kuri nesiteikia pasirūpinti paauglių užimtumu bei darbo vietomis jų tėvams? Čia vieno kalto nėra. Mes visi, tiesiogiai arba ne, prisidedame prie to, kas vyksta mūsų šalyje.
Realybė. Kokia ji?
O dabar, pamąstykite, ar žinote ką veikia Jūsų atžala? Ar žinote, kokie draugai juos supa ir ką jie veikia už pinigus, kuriuos skiriate jų pietums? Ar dažnai su savo vaikais susėdate pasikalbėti? Ar apgaubiate juos šiluma bei meile? Tik nepamirškite, jog meilė – tai ne nupirkti sportbačiai ir naujas mobilusis telefonas. Meilė – tai santykis, tai bendravimas ir noras apgobti savo vaikus šilumos bei saugumo skraiste. Šie papasakoti atvejai sukrečiantys. Tokia yra gyvenimo realybė. Toks yra gyvenimas vaikų, kuriuos tėvai iškeitė į finansinę laimę. Kitaip ir nebepasakysi.
Gerda Zemenskaitė
