Gyventi vienai – kas tai: mada ar būtinybė? Vienos moterys laiko gyvenimą vienatvėje rojumi, kitos – kenčia, kad neturi šeimos. Ar įmanoma laimė be šeimos?
Alina G. samprotauja: „Žmogus anaiptol neprivalo kurti šeimos. Lygiai kaip ir neprivalo būti aršus katalikas, kovotojas už komunizmą. Mūsų tautiečiai dar nesupranta, kas yra žmogus, jiems nežinoma laisvės sąvoka. Vakarų Europoje seniai tą suprato. Čia privalau kažkam kažką įrodinėti, aiškinti savo gyvenimą. Neturėti vaikų, vyro – kas čia tokio? Tai pasirinkimas. Bet lietuvių kultūra pagrįsta patriarchaline morale, pagal kurią toks žmogus – menkysta.
Mano mama laiko mane tuščiažiedžiu augalu, o mano mintis – ne mano asmeninėmis, o kone “šėtono tarnų” įteigtomis. Šeima, vyras, vaikas – tai būtinybė! Kitaip nevalia! Čia kas – ar ne tas pats totalitarizmas? Argi tai ne tas pats mentalitetas, kurį jau tarsi pasmerkėme?”
O baigia Alina savo laišką taip: „Mus dažnai laiko nelaimingomis, o mes esame laimingos. Mes neapsimetinėjam. Tik tuo niekas netiki. Tarkim, aš turiu nuolatinį draugą. Jis ateina pas mane dukart per savaitę. Jei ūmai pasijusčiau vieniša, man pakaktų užsiminti ir jis ateitų tris kartus. Keturis. Jokios kosminės vienatvės, kuria mus gąsdina šeimos žmonės.
Užtat turime ramybę. Laisvo laiko. Ir pinigų. Nes kiekgi reikia vienam žmogui? Manote, mūsų vedę draugai gali šiaip užeiti į restoraną ir pakloti už pietus penkiasdešimt ar šimtą litų?”
Troškimas gyventi vienatvėje slypi pačioje žmogaus prigimtyje. Kad ir kokia “šeimyniška” būtumėt, jūsų prigimties glūdumose tūno troškimas gyventi kitaip, nuo nieko nepriklausomai, savimi…
Visų pasaulinių religijų kūrėjai buvo vienišo gyvenimo būdo propaguotojai. Buda, Kristus, Mahometas – tai buvo žmonės, pasirinkę gyvenimo vienatvės kelią.
Evangelijoje Kristus nepasisako prieš šeimą, bet moraliai pateisina išėjimą iš jos dėl dvasinių tikslų. Šiuolaikiniai vienuoliai ir vienuolės įkūnija šio vienišo gyvenimo tipą. Čia jie seka Kristaus žodžiais: „Palik tėvą ir motiną ir eik paskui mane.” O dauguma apaštalų paliko ir savo žmonas, ir vaikus!
“Prancūziško tipo” moteris šį gyvenimo ne šeimoje troškimą realizuoja visiškai kitaip.
Moralinėje plotmėje esama įvairių požiūrių į moters nenorą sukurti šeimą (įprasto tipo šeimą), o psichologinėje plotmėje svarbu tik viena: ar moteris patenkina savo psichologinius ir fiziologinius poreikius ar ne.
“Senmergės” dažnai yra įdomios psichiatrui būtent todėl, kad gyvenimas be šeimos fatališkai atsiliepia jų psichinei ir fiziologinei būsenai (senmergę atpažinsi iš išvaizdos). Esmė ne ta, kad jos neištekėjo, o ta, kad daugelio jų pasąmonėje puoselėjama svajonė apie šeimą, todėl jos apimtos neurozių, kompleksų, kurie užgniaužia jų laisvą prigimtį. Fiziologiniu lygmeniu hormoninės sistemos sutrikimas dėl seksualinio gyvenimo nebuvimo kenkia jų sveikatai, įspaudžia būdingą žymę jų veide, figūroje, judesiuose ir t.t.
Visai kas kita - “prancūziško tipo” moteris. Jos save realizuoja įvairiomis prasmėmis, kartais net gimdo vaikus. Jos atsipalaidavusios, gyvena aktyviai, yra komunikabilios, dažnai kūrybingos ir pasižymi pavydėtinu seksualiniu temperamentu.
Iš to, ar moteris atsipalaidavusi ar kompleksuota, galima nustatyti, ar ji turi problemų dėl savo pasąmonės ar ne!
Kita vertus, galite turėti vadinamąją “šeimą”, bet kankintis nuo neurozių, būti seksualiai prislėgta. Ir net vieniša. Šeima – ne panacėja nuo psichologinių problemų! Kaip ir jos nebuvimas!
