Ar gandai – tik nekalta pramoga?

Gandai ir apkalbos: kaip juos vertiname? Tiesą sakant, net ir didžiausi skeptikai, kurie stoiškai ignoruoja bet kokias intymesnes detales iš garsenybių gyvenimo ir dievagojasi visiškai neskaitantys „geltonosios spaudos“ suklūsta atidžiau, vos tik koks artima bičiulis lyg tarp kitko užsimena apie bendrą pažįstamą: „Spėk, su kuo dabar gyvena Jonas?

Juk žinai, kad jis išsiskyrė su Maryte!“Ar galėtumėte ranką ant širdies padėjusi pasakyti, kad niekada nesiklausėte ir neperpasakojote gandų? Tik neapgaudinėkite savęs, atsakykite sąžiningai – juk niekas neišgirs. Išties: vargu ar atsirastų geresnis būdas dar kartą sau įrodyti, kokia gera ir nuostabi esate, jei nepalygintumėte savęs su kitomis savo aplinkos moterimis ir... nežvilgtelėtumėte į jų gyvenimo užkulisius.Taigi kaip gimsta gandai ir... kodėl mes visi su pasimėgavimu jų klausomės?

Nėra dūmų be ugnies. Taip dažnai sakoma kai gandu ne visai tikima, bet, rodosi, akivaizdu, kad bent dalelė tiesos jame turėtų būti. Taip, šis liaudies išminties perlas vis dar yra teisingas. Tik sumanieji viešųjų ryšių specialistai jau seniai perprato principą: dūmų uždangą galima paleisti ir tyčiomis sukūrus reikiamą ugnelę. Ir jei apie kažką kuriami gandai – tai neretai reiškia, kad tas „kažkas“ yra įdomus, populiarus, jo ar jos gyvenimas vertas visuotinio susidomėjimo. Gandai gali būti ir iškraipyta tikra informacija, ir akivaizdus melas, ir pusiau tiesa. Tačiau visi šie gandai apkalbamą žmogų priverčia pasijusti nepatogiai.

Kur sklinda gandai? Tam, kad gandas pasklistų, reikalinga tuo gandu susidomėjusi auditorija. Pavyzdžiui, jūsų tikrai nesudomins gandas apie tai, kad kokis nors Argentinos vietinės reikšmės roko dievukas vartoja narkotikus. Ir būtinai suklustumėte, jei kas nors imtų tvirtinti tai darant Andrių Mamontovą. Taigi svarbiausia – apkalbamą žmogų turite pažinoti (tegul ir iš ekrano) jūs ir dar šiokia tokia grupė žmonių. Kuo ši grupė didesnė – tuo daugiau dėmesio susilauks vienoks ar kitoks gandas.

Tik nekalta pramoga? Pasak statistikos, bemaž 50 procentų porų išsiskiria... dėl gandų. Kai kada gandai paskatina atsiriboti nuo visuomenės, draugų, sudėtingiausiais atvejais gali tapti net savižudybės priežastimi: kažkas piktai pajuokavo, kažkas pakartojo – ir žmogaus gyvenimas įgydamas pagreitį ritasi pakalnėn.

Gandai – nauda? Tiesa, kartais gandai gali ir praversti: pavyzdžiui, suintriguoti kolegas, pagerinti įvaizdį. Tą puikiai žino viešųjų ryšių specialistai ir padeda garsiems žmonėms išnaudoti gandus savo labui: padidinti populiarumą, atsidurti aukščiau reitinguose, palenkti publiką savo naudai ir pan.

Žinoti norisi. Vis dėlto dažniausiai gandais perduodama informacija – iškreipta. Gandų skleidėjai mėgsta vartoti tokius žodžius, kaip „atrodo“, „gali būti“, „nežinau, ar gerai nugirdau“. Toliau jie tiesiog pasidalina, ką patys yra girdėję. O geriausia terpė gandams atsirasti – tai informacijos stygius. Pavyzdžiui, jei tarp jūsų kolegų yra koks nors itin uždaras žmogus, po devyniais užraktais slepiantis savo asmeninį gyvenimą ir veiklą ne darbo metu, kam nors sukuždėjus, kad matė jį įeinantį į kazino, netruks pasklisti istorija, koks azartiškas lošėjas jis yra. O štai apie namisėdą, kuris kiekvieną rytą darbe aptarinėja vakar matytas televizijos laidas, tokį gandą paskleisti būtų sunku – juk ir taip visiems aišku, kad jis negali vienu metu ir pokerio lošti, ir „Savaitės komentarų“ žiūrėti. Todėl pirmas patarimas norintiems išvengti gandų apie save: venkite per didelio uždarumo ir kartkartėmis papasakokite jus supantiems žmonėms šiek tiek apie save.

Jei tapote apkalbų auka Gandai nepaiso nei statusų, nei asmeninių nuopelnų. Jie gali išties pakenkti. Tačiau svarbiausia, pasak specialistų, yra tai, kaip į gandus reaguos pats apkalbamas žmogus.

•    Į gandus apie save galite reaguoti keliais būdais. Vienas iš jų – tyla. Pasirinkus šią taktiką jums nereikės nieko daryti. Tiesa, paprastai tylos taktika pareikalauja daugiausia nervų. Nerodyti savo emocijų, kai jos viduje kunkuliuoja, nekeršyti gandų skleidėjams ir neįrodinėti, kad visa, kas apie jus kalbama – netiesa, išties labai sunku. Tačiau toks metodas itin efektyviai užčiaupia smalsuoliams burnas: publika tikisi vaizdų ir veiksmo, o jų – nėra. Gandas netrukus tampa neįdomus, galiausiai ir visai pamirštamas. Tiesa, toks būdas tinka tik reakcijai į gandus, kurie savaime negali jums niekaip pakenkti, nebent sugadins nuotaiką.

•    Nepanikuokite – taip tik pablogintumėte situaciją. Nepamirškite, kad gandų skleidėjai siekia jumis manipuliuoti. Jei reaguosite pernelyg emocionaliai, jie bus pasiekę savo tikslą.

•    Jei žinote, kad aplinkiniams narstant jūsų kaulelius rami neišliksite, ir ypač jei nestokojate jumoro jausmo – atsikirskite. Pavyzdžiui, pati pradėkite kalbą su kolegomis apie tai, kokią nesąmonę šiandien išgirdote apie save. Pasakodama dar labiau sutirštinkite spalvas – ir visi greitai įsitikins, kad gandas buvo tikrai absurdiškas. O jei išsiaiškinote, kas tuos gandus paskleidė – įsiminkite šį žmogų, kitą kartą galėsite išnaudoti savo tikslams: per jį nutekinti sau naudingą informaciją.

•    Pasikalbėkite su žmogumi, kuris tuos gandus paskleidė. Ramiai, o dar geriau – linksmai. Pasirūpinkite, kad šalia būtų liudininkų. Svarbiausia – nesiteisinkite, verčiau užduokite kaip galima daugiau klausimų: man labai įdomu, papasakokite, daugiau, ką būtent turėjote omeny. Toks pokalbis įtikins pašnekovą, kad jo pikti kėslai neišdegė ir jūs nesileisite manipuliuojama.

•    Išsiaiškinkite, kodėl apie jus buvo paskleisti gandai. Jei nesužinosite priežasčių – gali būti, kad gandai ir vėl plūstelės.