Garsus psichoanalitikas Sigmundas Freudas manė, kad psichiką sudaro trys pagrindinės dalys – id, ego ir superego. Id – tai gyvūninė mūsų proto dalis, pasižyminti impulsyvumu ir varoma pagrindinių instinktų, superego atstovauja labai moralinei pusei, o ego mėgina būti šių dviejų priešingų jėgų arbitru.
Daugiausia laiko šios trys dalys tarpusavyje sutaria ir viskas klojasi puikiai, tiesiog nuostabiai. Tačiau kartais kyla smarki nesantaika ir, kaip dažnai būna gyvenime, ji paprastai siejasi su seksu ir smurtu.
Id, ego ir superego
Norėdami išsamiai įvertinti Freudo idėją, įsivaizduokite, kad viename kambaryje užrakinate lytiškai jautrų paauglį (id), kunigą (superego), buhalterį (ego) ir pornografinį žurnalą. Paauglys, atstovaujantis jūsų gyvūninei pusei, čiups žurnalą, kunigas stengsis žurnalo atsikratyti, plėšdamas jį iš amoralių jaunuolių gniaužtų.
Tuomet buhalteris stos į varginamą kovą, mėgindamas kaip įmanydamas geriau suderinti jų interesus. Ilgainiui visi trys aprims, apsvarstys problemą ir galbūt nuspręs, kad geriausia būtų apsimesti, neva žurnalo išvis nėra.
Tokiu būdu paauglys nebus gundomas žiūrėti į nepadorias nuotraukas, kunigui nereikės be paliovos pamokslauti apie doros svarbą. Patenkinta protingu kompromisu trijulė pakiš žurnalą po kilimu ir mėgins jį pamiršti.
Deja, lengviau pasakyti, negu padaryti. Diena po dienos paaugliui knietės vogčiomis žvilgtelėti į žurnalą, bet kaskart, kai tik kilstels kilimą, kunigas pagrasins jam pirštu. Galiausiai įsivyrauja įtampa, ir kiekvieną apniks didėjantis nerimas.
Ar iš tikrųjų reikia išsilieti?
Pasak Freudo, mes dažnai įveliami į mūsų „vidinio paauglio“ ir „kunigo“ kovas, į jų ginčus, kai vienas aiškina, ką mes norime daryti, o kitas – ką privalome daryti.
„Paauglys“ geidžia nesantuokinio meilės nuotykio, o „kunigas“ baksnoja į santuokos įžadų svarbą. „Paauglys“ nori smarkiai užtvoti mus nuliūdinusiam žmogui, o „kunigas“ balsuoja už atleidimą. „Paauglys“ nori pasirašyti nesąžiningą verslo sandėrį, o „kunigas“ primena, kad reikia būti geru, įstatymų besilaikančiu piliečiu.
Dažniausiai galų gale apsimetame neva šių problemų išvis nėra, ir stengiamės jas kuo giliau užkasti pasąmonėje. Tačiau abstrakčių pornografinių žurnalų slėpimas po kilimu sukelia psichinę įtampą, ir galiausiai mus gali apnikti nusivylimas, nerimas ir pyktis.
Daug psichologų įrodinėja, kad geriausia išeitis – saugiu ir socialiai priimtinu būdu išlaisvinti užslo
pintus jausmus. Kumščiuoti pagalvę. Šaukti ir spiegti. Trypti kojomis. Imtis bet ko, kas nuramintų vidinį „paauglį“, kol šis dar neišspyrė durų. Požiūris, kad pyktis valdytinas pasitelkus iškrovą, buvo plačiai priimtas, bet ar Freudas buvo teisus?
Neteisingo įvertinimo tyrimas
Psichologai keletą metų tyrinėjo, kas vyksta, kai žmonėms sukeliamas stresas, o paskui jie raginami šaukti ir trankytis. Prieš kelerius metus Bredas Bušmenas iš Ajovos valstybinio universiteto atliko eksperimentą. 600 studentų raštu išdėstė savo požiūrį į abortą. Visi rašiniai buvo surinkti ir tariamai nunešti kitiems studentams įvertinti.
Iš tikrųjų eksperimentatoriai patys įvertino visus rašinius ir pasirūpino, kad visi studentai gautų prastus pažymius, neigiamus atsiliepimus ir po ranka rašytą raštelį su žodžiais: „Tokio netikusio rašinio dar nesu skaitęs.“ Nenuostabu, kad studentus suerzino toks vertinimas ir kiekvienas ėmė griežti dantį ant savo netikro vertintojo.
Vieniems studentams buvo suteikta proga išlieti susikaupusius agresyvius jausmus. Jiems buvo duotos bokso pirštinės, parodyta tariamo vertintojo nuotrauka ir pasakyta galvoti apie tą asmenį trankant 30 kg. svorio maišą.
Nors studentai įtūžį kabančiam maišui liejo vienumoje, bet vidinis ryšys eksperimentatoriams leido slapta skaičiuoti suduotus smūgius. Kita studentų grupė, priešingai, negavo nei pirštinių, nei maišo, bet buvo pakviesta 2 minutes pasėdėti ramiame kambaryje.
Paskui kiekvienas užpildė standartinį nuotaikos klausimyną, be kitų dalykų, leidžiantį nustatyti, kokio stiprumo pyktį, susierzinimą ir nusivylimą jie jautė.
Pabaigoje buvo žaidžiamas porų žaidimas, kai nugalėtojas laimėdavo teisę šaižiai driokstelėti pralaimėjusiam į veidą. Laimėtojai savo nuožiūra pasirinkdavo triukšmo trukmę ir šaižumą, o kompiuteris kruopščiai fiksavo jų pasirinkimą.
Ar kabantį maišą kumščiavę dalyviai jautėsi romesni už tykiai sėdėjusius kambaryje? Ar „kumščiuotojams“ norėjosi šaižiau drioksėti? Tie, kurie gavo bokso pirštines ir iš peties daužė maišą, paskui jautėsi daug agresyvesni, pratisiau ir šaižiau drioksėjo kitiems į veidus.
Rezultatai atskleidė didelį abiejų grupių nuotaikos ir drioksėjimo eksperimento pabaigoje skirtumą. Panašių rezultatų buvo gauta ir per kitus tyrimus. Pykčio liejimas neužgesina ugnies. Tiesą sakant, kaip pastebi savo straipsnyje Bradas Bušmanas, tai panašiau į benzino pylimą į ugnį.
Jei kumščiavimasis ir rėkimas nepadeda numalšinti įtampos ir susierzinimo, tai kas gali padėti? Ir ką reiktų daryti, kad požiūris į gyvenimą nebūtų toks įtemptas? Ar atsakymas paaiškėja per ilgus pykčio valdymo kursus?
Tačiau yra keli paprasti ir greiti sprendimai, pavyzdžiui, gebėjimas turėti naudos nieko nedarant ir pajungiant teigiamą keturkojo draugo energiją.
Kitoje dalyje aprašysime paprastą būdą stresui sumažinti – kiekvienoje blogybėje ieškoti gerų dalykų.
Linas Mitaitis
