„Žmonės gyvena ir miršta tokiame pasiutusiame šurmulyje, kad galima pagalvoti, jog nuo to ims ir išprotės“ – Viljamas Dynas Hovelis (William Dean Howells)
1982 m. amerikietis gydytojas dr. Laris Dosėjus (Larry Dossey) sukūrė terminą „laiko liga“. Savo darbuose jis aprašo įkyrų įsitikinimą, kad “laikas slysta iš rankų, jo niekada nėra gana, būtina viską daryti vis greičiau ir greičiau". Šiandien visas pasaulis serga šia liga. Galbūt ir jūs.
Pirmaisiais XXI amžiaus metais visi patiria spaudimą judėti greičiau. Išsiugdėme vidinę greičio psichologiją taupydami laiką ir maksimalizuodami efektyvumą, ir tai kasdien vis stiprėja. Tačiau atėjo laikas susigrumti su mūsų apsėdimu viską daryti kuo greičiau ir aptarti lėtumo naudą.
Greitumo žala
Tačiau norint įvertinti lėtumo naudą, iš pradžių būtina aptarti greitumo žalą. Tiesa, kartais naudinga būti greitam. Internetas pagreitino mūsų darbą, kelionių reaktyviniai lėktuvai padeda tūkstančiams žmonių. Tačiau problema ta, kad mūsų manija padaryti kuo daugiau per kuo trumpesnį laiką nuėjo per toli. Tai tapo priklausomybe.
Ilgos valandos darbe paverčia mus neproduktyviais, linkusiais klysti, nelaimingais ir sergančiais. Pas gydytojus ateina daugybė žmonių, kenčiančių dėl problemų, kurias sukelia stresas: nemigos, migrenos, padidėjusio kraujospūdžio, astmos, skrandžio, virškinimo bėdų ir kt.
Jau paplito „atostogitas“ – nenoras normaliai atostogauti. Amerikiečiai išnaudoja vidutiniškai penktadalį savo atostogų. Šiuolaikinio darbuotojo netgi liga negali trumpam išvaryti iš biuro: vienas iš penkių amerikiečių eina į darbą tuo metu, kai turėtų gulėti lovoje ar lankytis pas gydytoją.
Japonijoje yra netgi specialus terminas „karoshi“, reiškiantis „mirtį persidirbus“. Trumpai tariant – „dirbk, kol nugriūsi“. Kasmet Vyriausybės pranešime minimos 200–300 „karoshi“ aukos. Tačiau realus skaičius – daug didesnis.
Daugelis prastai išsimiegame. Turime padaryti tiek daug, o laiko tiek mažai. Vidutinis amerikietis dabar naktį miega pusantros valandos mažiau nei prieš šimtą metų. Pietų Europoje, popietinė siesta užleido vietą tradiciniam darbui „nuo devynių iki penkių“.
Nuovargis savo vaidmenį suvaidino didžiausiose pastarųjų dešimtmečių tragedijose – Černobilyje, „Exxon V// aldez“, Trijų Mylių saloje, „Union Carbide“ ir erdvėlaivyje „Challenger“.
Lėtumo revoliucija
Ištirti skubotumo kainą nelengva. Tačiau akivaizdu, kad dažniausiai ji neigiamai paveikia mūsų gyvenimą. Visi dejuojame dėl beprotiškų dienotvarkių, bet ar ką nors padarome, kad tai pasikeistų? Kaip paaiškėja, taip.
Kol likusi pasaulio dalis lekia kaip akis išdegusi, vis daugiau žmonių renkasi nedaryti visko visu greičiu. Visose srityse, apie kokias tik galime pagalvoti – nuo sekso, darbo ir mankštos iki maisto, medicinos ir miesto dizaino – šie „sukilėliai“ visur suranda vietos lėtumui.
Geriausia tai, jog lėtinimas – efektyvus. Nepaisant greičio pranašų bambėjimo, kaip paaiškėjo, lėčiau dažniausiai reiškia geriau. Tai – geresnė sveikata, darbas, šeimyninis gyvenimas, mityba ir, žinoma, seksas.
„Jei visąlaik esi lėtas, vadinasi, tu – kvailas. Ir tai tikrai nėra sektinas pavyzdys. Būti lėtam – tai kontroliuoti savo gyvenimo ritmą. Pats nusprendi, kaip greitai turi veikti vienu ar kitu atveju. Jei šiandien nori būti greitas, būk; jei rytoj norėsi būti lėtas – tebūnie taip“ – teigia „Lėto maisto“ (angl. „Slow Food“) judėjimo įkūrėjas, Karlas Petrinis (Carlo Petrini).
Šis judėjimas 1986 metais įkurtas Romoje, Italijoje. Šiuo metu „Lėtas maistas“ turi daugiau kaip 83 tūkstančių narių 122–iose šalyse. Pats lėtumo judėjimas dar neturi galutinės formos. Dar nėra centrinės būstinės ar tinklalapio, vieno lyderio ar politinės partijos, kuri skelbtų jo žinią pasauliui.
Kaip ir antiglobalistai, lėtumo aktyvistai savo filosofiją tobulina tarptautinėse konferencijose, internete ar žiniasklaidoje. Lėtumo grupių sparčiai daugėja. Kai kurios, tokios kaip „Lėtas maistas“, koncentruojasi ties viena gyvenimo sritimi.
Kitos plačiau žiūri į lėtumo filosofiją. Tarp jų – „Japonijos tinginių klubas“ (angl. „Japan's Sloth Club“), JAV įsikūręs „Ilgo dabar“ fondas (angl. „Long New Foundation“) ir europietiškoji „Laiko lėtinimo draugija“ (angl. „Society for the Deceleration of Time“).
Nuosavas laikas
Savo nariai visoje Europoje besididžiuojanti „Laiko lėtinimo draugija“ yra lėtumo judėjimo lyderė. Daugiau kaip tūkstantis jos narių yra pėstininkai, kovojantys prieš visko darymą greitai. Kasdieniame gyvenime tai reiškia tempo lėtinimą, kai tai daryti yra protinga.
Vadybos konsultantas turėtų atsisakyti kelti darbo telefono ragelį savaitgaliais. Dizaineris, užuot vairavęs automobilį, galėtų į susitikimus važiuoti dviračiu. Lėtintojai pasitelkia vokišką žodį „Eigenzeit“ savo pasaulėžiūrai apibendrinti. „Eigen“ – nuosavas, „Zeit“– laikas.
„Priklausymas lėtumo filosofijai nereiškia, kad visada turite būti lėtas, kad visada privalote būti rimtas ir labai filosofiškas, o gal norite sugadinti visų kitų smagią nuotaiką. Rimtumas yra gerai, tačiau neturite prarasti humoro jausmo“ – sako draugijos sekretorė, Michaila Šmozer (Michaela Schmoczer).
Kitoje šio straipsnių ciklo dalyje nagrinėsime greito ir lėto darbo sąvokas, kuriuo dauguma žmonių linkę labiau vadovautis ir kodėl verta labiau vadovautis priešingu.
Egidijus Varnavičius
