Ak, tas gyvenimas! Rodos, visai mažylio dar nesitikinčiai vienuoliktokei jis atseikėja netikėtą nėštumą, o štai ne vienerius metus gandrus įvairiais būdais viliojančiai keturiasdešimtmetei, antras brūkšnelis nėštumo teste galbūt išryškėja tik atšventus jubiliejų.
Žmonės mėgsta apkalbinėti. Na, gerai, tiesiog svarstyti, kas geriau – jauni ar gerokai vyresni už statistinį vidurkį tėvai?
Aišku, kai vaikelis ateina į labai jaunų tėvų šeimą, gimdytojai dar patys būna „vaikai“: neturi pagrindo po kojomis, išsilavinimo, yra neišsidūkę, vaikai jiems ne tik džiaugsmas, bet ir savotiškas kliuvinys mokslams ar linksmybėms.
Jaunų tėvų vaikai dažnai auga „savaime“ arba juos augina seneliai. Jaunatvės pliusas – vaikui neužkraunamos tėvų psichologinės problemos, retai kada itin jauni tėvai reikalauja iš savo vaiko stebuklų, užrašo jį į kone visas mokyklėles, tikėdamiesi išugdyti mažąjį Einšteiną, puola paduoti vos nukritusį žaislą ar piešti darželiui reikalingą piešinį.
Tad vaikas turi laiko augti savo greičiu, tapti savarankišku. Hipergloba, anot Vilniaus psichoterapijos ir psichoanalizės centro psichologės Vitos, - kone dažniausiai pasitaikantis vyresnių tėvų bruožas. Vaikelis būna tiek lauktas, tiek norėtas, kad tėveliai nori jį apsaugoti kone nuo viso pasaulio, nejučiomis skiepydami mažajam nuostatą, kad aplinka kupina pavojų, o vaikas pats nesugebės padaryti to ar ano.
Dažnai teigiama, kad vyresnių tėvų vaikai būna itelektualesni (beje, dažnesni ir autizmo atvejai), - tai tiesa, tačiau dažniausiai dėl to, kad jiems tenka ne tik bandyti pateisinti visus neišsipildžiusius tėvų lūkesčius, bet ir augti suaugusiųjų pasaulyje. Jei vaikui trūksta bendravimo su bendraamžiais, jie tampa tarsi „mažais senukais“, iš dalies prarasdami galimybę būti tiesiog savimi.
Didžiulis tėvystės vyresniame amžiuje privalumas – kokybė. Vyresni tėvai dažniausiai būna jau susitvarkę buitį, kažko pasiekę, išsilakstę, įgiję brandos ir išminties, tad jų vaikui skiriamas laikas yra kitoks, nei vos nuo tėvų atsiplėšusių jaunuolių.
Tiesa, jei vaikas vienintelis, kyla grėsmė, kad jis bus per daug globojamas - viena vertus, tėvai bus griežti, daug ko neleis, saugos, ribos, kita vertus – pernelyg lepins. Žinoma, viskas priklauso nuo pačių tėvų, - jei jie spinduliuoja vidinę ramybę, randa pusiausvyrą tarp globos ir vaikui duodamos laisvės – puiku! Psichologinių problemų vaikui kyla, jei per tėvų rūpestį jis neturi galimės pats kažko norėti, spręsti, daryti, mama ir tėtis per ilgai jį laiko „po sparneliu“.
Psichologė Vita pasakoja, kad dažniausiai tenka susidurti su šeimomis, kur ne tiek vaikai, kiek patys tėvai kompleksuoja dėl savo amžiaus.
Jie nerimauja, kaip reaguos vaiko bendraamžiai, ar kaip jie atrodys tėvų susirinkime mokykloje, jei daugelis ten esančių tėvelių jiems, galbūt, tiktų į sūnus ar dukras. Svarbu, kad šis nerimas nepersiduotų vaikui. Faktas, - ryšys su tėvais priklauso ne nuo jų amžiaus, bet nuo to, kiek prieinami, artimi, dėmesingi jie buvo vaikui nuo pat jo gimimo.
Įvardinti amžių, kai tėvais būti per vėlu? Nesąmonė. Juk tai stereotipiška, - vyresni tėvai mums asocijuojasi su ligomis, mirtimi, o jaunesni, - su trykštančia energija, sveikata. Tiesa ta, kad miršta ir labai jauni žmonės, - nelaimės nesirenka pagal amžių.
Fiziologiškai svarbesnis moters amžius, nes ji turi išnešioti ir pagimdyti vaikelį. Tačiau svarbiausia – ne metai. Juk būna ir itin žvalių septyniasdešimtmečių, ir paliegusių trisdešimtimečių. Visuomenės primestas požiūris, kad tėvai privalo būti jauni. Dažnai ne pats vaikas pajaučia, kad kažkas „ne taip“, bet jam tai pasakoma iš šalies: „Vau, kokie tie tavo tėvai! Atrodo, kaip seneliai.“
Tuomet vaikas ima svarstyti, kodėl mama ir tėtis taip ilgai nenorėjo susilaukti palikuonių. Jei vaikas pasitiki savimi, prieš tokias pašaipas atsilaikys.
Padėti jam gali ir tėvai – paaiškindami, kodėl jie yra vyresni: ilgai ieškojo vienas kito, labai norėjo vaikelio nuo pat santykių pradžios, bet Dievulis jį atsiuntė tik tada, o ne anksčiau ir panašiai. Jokiu būdu nenuvertinkite vaiko susirūpinimo šia tema! Jis turi žinoti, kad gimė iš meilės, labai lauktas ir yra reikalingas.
Nemanykime, kad ypatingai jauni tėvai, tarsi atsvara anksčiau aptartai situacijai, visada yra geriau vaikui. Kadangi būdami itin jauni visi mes labai susirūpinę savimi, savo poreikiais ir ateitimi, vaikui lieka mažiau laiko, jam skiriama kiek mažiau dėmesio.
Mitas, kad jauni tėvai visada trykš energija ir noru žaisti su vaiku. Realybėje dažniau dūsaujama, kad vaikas kliudo dūkti su draugais, o žaidimas su vaiku virsta žaidimu vietoj vaiko, kai kontruktorius labiau sudomina tėvelį, nei atžalą.
Psichologė pasakoja, kad toks pats absurdiškas yra idealizavimas, neva jaunas susilaukęs vaiko būsiu jam draugas, nes man sulaukus 39, jam bus jau 20 metų.
Pas psichologę patekę paaugliai vėliau skundžiasi, kad, pavyzdžiui, jų mama „jauninasi“ ir trukdo, siūlydamasi kartu su dukros draugais eiti į kiną, trikdo rengdamasi, kaip dvidešimtmetė. Įsivaizduojate? Patys vaikai sako, kad mama turi būti mama, o ne drauge. Juk draugių ir draugų vaikai turi daug, jie bendraamžiai, o tėvai – vieni vieninteliai ir privalo atitikti savo vardą.
Juk draugas negali nubausti, o tėtis ar mama vaiko labui kartais turi priimti ir nepalankius vaiko norams sprendimus. Dažnai, spausdami vaiką begaliniam atviruimui tokie tėvai-draugai pažeidžia atžalos privatumą. Toks ribų peržengimas ne tik negerina santykių su vaikais, bet ir verčia juos užsisklęsti savyje.
Ar suprasite savo vaiką, priklauso ne nuo to, kada jo susilauksite. Aišku, amžiaus kraštutinumai turi savo ypatumų, tačiau visko tikrai nelemia. Kaip bendrausite su savo vaiku, lemsite patys, jam gimus ir augant pasirinkdami, kaip bendrauti, išsaugodami arba ne vidinę ramybę.
Britų psichoanalitikas Donaldas Vinikotas (Donald Winnicott) teigia, kad užtenka būti pakankamai gerais tėvais.
Tai reiškia, kad reikia sugebėti paisyti ir savo, ir vaiko poreikių, priimti vaiko jausmus ir leisti jam būti savimi, o ne lipdyti „mises“ ar vunderkindus. Prisiminkime, kad mes, - tėvai, vaikui esame labai svarbūs. Žiūrėdamas į mus, jis kuria savo pasaulį ir save, tad būkime verti šių mažųjų stebuklų.
