Mes, 30-metės savarankiškos, laisvos moterys, sekso atžvilgiu akivaizdžiai skiriamės nuo mūsų susituokusių bendraamžių.
Patirtis ir nepriklausomybė laikui bėgant pradeda mums diktuoti vyriško elgesio taisykles. Mes tampame ciniškos ir pragmatiškos sekse. Lygiai tokios pat, kaip tie vyrai, kuriems seksas – tai sportas. Aš save laikau blogiukė ir noriu pasidalinti savo požiūriu su vyrais, kurie mano, kad kiekvienos moters širdį galima užkovoti ir kiekviena moteris trokšta vien šeimos, meilės ir t.t.
Kai kurie vadina blogiukes subproduktu, liekančiu po vyrų savanaudiškumo, tačiau aš manau, kad ji – tai pilnavertis ir velniškai kokybiškas produktas, kurio kūrime dalyvauja ne tik vyrai, bet ir būsimos blogiukės tėvai, mokyklos, kiemo, universiteto draugės, madingi žurnalai, pasakojantys apie tai, kaip suvilioti vyrą ir užmirštantys paminėti žodžius: meilė, atvirumas, nuoširdumas bei daug daug kitų dalyvių...
Galėčiau nurodyti sąsajų tarp blogiukių atsiradimo ir dabartinės demokratijos, kapitalizmo, tačiau į politiką tikrai nesiruošiu kištis. Bent jau ne šiame straipsnyje ir ne šiame žurnale.
Beje, aš neapibendrinu... Gink dieve, nenoriu sugriauti kieno nors rožinio pasaulio ir tikrai nesakau, kad visos moterys yra blogos. Kiek žmonių, tiek individualybių, tačiau aš nusiteikusi pakalbėti apie kitokias moteris.
Būsimų seksualinių blogiukių mergaitiškos svajonės
Atrodo, kad visai neseniai mes peikėm vyrus už tai, kad jiems reikia tik sekso, kad jie, šalti ir bedvasiai patinai, nežino tikrų, tyrų jausmų.
Visai neseniai kiekviena iš mūsų paragavo fatalių aistrų, meilės be atsako, nesėkmingų romanų, sudėtingų santykių, kankinančio pavydo, klastingų išdavysčių.
Kiekviena iš mūsų svajojo būtinai ištekėti už mylimo vyro ir pagimdyti jam vaikų.
Mes buvome atviraširdės, romantiškos ir nepatyrusios – virpėdavome nuo prisilietimų ir bučinių, troškome gėlių iš mylimo žmogaus bet kokia progą ir tiesiog šiaip sau, norėjome intymių vakarienių žvakių šviesoje, nekantriai laukdavome skambučių ir žinučių su švelniais ir aistringais prisipažinimais.
Mes suvokdavome bet kokį pasiūlymą užsiimti seksu, kaip rankos ir širdies pasiūlymą.
Mes drovėdavomės nusirenginėti, kol neišjungdavome šviesos, sakydavome „nežiūrėk“...
Bijojome – „dievobaimingai“ liesdavome vyrišką kūną, nelabai suvokdamos, ką su to kūno „detalėmis“ daryti... O ką jau kalbėti apie minetą (oralinį seksą)!
Kiekvienam ne pirmam vyrui mes sakydavome, kad jis yra antras.
Kas sekse labiau patyręs – vyras ar moteris?
Savaime suprantama, kad kai sukanka 30, jokių globalių pokyčių neįvyksta, tačiau anksčiau ar vėliau mes staiga suvokiame, kad perėjome iš drovių, „besilaužančių“ vykdytojų lygos į ciniškų sekso vartotojų „komandą“.
Mes jau labai ramiai ir nesidrovėdamos pasakojame eiliniam vyrui apie tai, kiek iki jo turėjome sekso partnerių. Patikėkite, dažniausiai mūsų sekso partnerių sąrašas būna kur kas didesnis, nei vyrų. Kartais dvigubai, kartais... Kartais trigubai... Vyrams išsprogsta akys, tačiau mes esame nesutrikdomos, nuginkluojame atvirumu ir gąsdiname spalvinga patirtimi:
- Ar buvo seksas su kita moterimi?
- Be abejo.
- Patiko?
- Su viena patiko labiau, su kita mažiau.
- Ar yra pastovus meilužis?
- Yra vibratorius. Nori pažiūrėti?
- Ar dalyvavai grupiniam sekse?
- Aišku.
- O gal žaidei žaidimus, kai tenka atlikinėti vaidmenis?
- Taip, teko. Nori pabandyti? – Ir išimame iš rankinės antrankius. Vyrai krūpteli.
30-metė blogiukė tikrai žino, ko ji nori sekso metu
Taip, mes esame labiau patyrusios ir miklesnės bei laukiame iš savo partnerių seksualinio meistriškumo. Priešingu atveju kam viso to reikia?
Mes jau nebelaikome santykiavimo seksu, jeigu nepatiriame orgazmo.
Mes nenorime eikvoti mūsų laiko naujokų „kursams“.
Mūsų seksualiniai poreikiai ir troškimai jau susiformavo ir mes vertiname, ar mūsų partneriai sugeba juos atitikti.
Neidealiai daro kunilingą? Brokuojam!
Baigia per greitai arba per ilgai artėja? Sakom „ne“!
Akivaizdžiai labiau domisi analiniu, o ne vaginaliniu seksu? Viso gero!
Mes gerai žinome, ko mes norime lovoje, nes nuodugniai save išstudijavome.
Griežtas 30-metės blogiukės sekso grafikas
Mes laužome per amžiuis nusistovėjusią flirto tvarką. Mes tarsi apsikeitėme su vyrais vaidmenimis, paėmėme iniciatyvą į savo rankas ir ryžtingai kontroliuojame procesą besiremdamos supaprastintu algoritmu: klube arba restorane išsirenkame grobį, trykšdamos pasitikėjimu susipažįstame ir iškart einam iki „galo“.
„Dar pašoksim? O kam? Dar šampano? O kam? Švaistom laiką! Marš lovon! Ryte manęs laukia daug reikalų ir turiu spėti išsimiegoti.“
Seksui pasibaigus mes pradedame ruoštis namo. „Pasilikti iki ryto? O kam? Kartu papusryčiauti? O kam? Duoti tau mano telefono numerį? O kam? Ai, taip... be abejo...“ Sėdam į taksi ir viskas.
Kai po aistringos nakties mes sulaukiame „skystų“ sms'ų: „tai buvo nuostabu“ arba „aš visą dieną galvoju vien apie tave“, mes ne „susileidžiame“ ir ne džiaugiamės, o suirztame.
„Seksas – tai ne priežastis susipažinti“ – žiauriai juokaujame ir atšauname į kvailus sentimentus.
Jeigu pažintis vis dėlto tęsiasi, santykiai užsimezga ir po kurio laiko įsimylėjęs vyras meta užuominą, kad jis yra pasiruošęs mus vesti, mes pašiurpstame ir įnirštame. Tekėti? Šeima? Santuoka? O kam? – tai viengungio, panikuojančio, kai į jo laisvę ir ramybę klastingai kėsinamasi, psichologija.
Blogiukių nedomina jausmai – tik seksas
Vyrai mano, kad, užmezgę su mumis seksualinį ryšį, suteikę mums tariamą arba realų pasitenkinimą, jie tampa svarbia mūsų gyvenimo dalimi. Tiesą sakant, mes absoliučiai neįsileidžiame vyrų į mūsų gyvenimą, net kaip svečių.
Vyras mums reikalingas tik kaip daug funkcijų galintis atlikti sekso žaisliukas.
Mes „užlaižėm“ savo žaizdas, likusias po pralaimėtų jaunystės meilės mūšių, pastatėme tobulą dvasinės gynybos sieną ir dabar esame patikimai apsaugotos nuo aistringų jausmų.
Socialiai mes įpratome būti nepriklausomos, apsieiti be vyriško palaikymo ir todėl pačios galime savimi pasirūpinti – mes pačios mokame daryti tai, ką turi daryti vyrai...
Įgauta patirtis – gyvenimiška ir seksualinė – išaugino mumyse cinišką požiūrį į pasaulį ir į žmones.
Mums nebeapsimoka spinduliuoti moteriškumu, nes šiais laikais tai gan sėkmingai daro vyrai, o iš mūsų, iš moterų gyvenimas reikalauja vis daugiau vyriškų savybių.
Mes esame subrendusios, pasitikinčios savimi ir seksualiai atsipalaidavusios. Mes norime laisvės, kokybiško sekso ir kad niekas prie mūsų nesikabinėtų.
Ar mes svajojame apie meilę? Apie didelę, gražią, šviesią ir švarią meilę? Hm... O tokia meilė egzistuoja?
Pagarbiai,
„Viena iš daugelio...“
