Lygiai prieš 20 metų įvykęs mitingas prie Adomo Mickevičiaus paminklo tapo sovietinės eros Lietuvoje pabaigos pradžia. Dauguma iš jo organizatorių taip ir nerado deramos vietos laisvoje Lietuvoje, tuo tarpu tie, kurie pylė pamazgas ant šį simbolinį aktą surengusių disidentų šiandien jaučiasi visiškai neblogai.
1987-ųjų rugpjūčio 23-ąją, prie Adomo Mickevičiaus paminklo Vilniuje įvyko sovietų valdžios nesankcionuotas mitingas. Jame buvo paminėtas Ribentropo-Molotovo pakto ir jo slaptųjų protokolų sąmokslas, kuriuo du didieji XXa. monstrai – Stalinas ir Hitleris pasidalino įtakos sferomis. .
Nors tų pačių metų pradžioje, Michailo Gorbačiovo reformuojama Sovietų Sąjunga buvo pasiskelbusi sukanti viešumo keliu, apie tikrą susirinkimų ir žodžio laisvę, kaip ją šiandien suprantame, nebuvo nė kalbos. Organizuoti tokį renginį reikėjo nemenkos drąsos, o ir jam prasidėjus, sovietinių represinių struktūrų spaudimas galėjo įbauginti ne vieną.
Organizatorių, kaip žinia, buvo keturi: Antanas Terleckas, Vytautas Bogušis, Petras Cidzikas ir Nijolė Sadūnaitė. Ligi šiol buvo teigiama, jog susirinkusiems keliems šimtams žmonių kalbėjo tokie disidentai, kaip A. Terleckas ir V. Bogušis bei kunigas Robertas Grigas. Tačiau viena iš organizatorių – N. Sadūnaitė – pasakojo kiek kitaip. Anot jos, A. Terleckas ir V. Bogušis kalbėti nė neplanavo. „Buvo nutarta tylos minute pagerbti žuvusius ir tiek. Spaudimas buvo didelis. Sovietinė spauda ir KGB grasino visiems „antitarybinės“ akcijos dalyviams po 15 metų kalėjimo, todėl nieko nesmerkiu“, - sako N. Sadūnaitė.
Pasak N. Sadūnaitės, pati kalbėti ji nusprendė pamačiusi, jog kažkokie žmonės su mikrofonais klausinėja skverelyje buvusių pagyvenusių moteriškių, ko jos čia atėjusios. „Supratau, kad sovietų propagandos mašina bandys išjuokti akciją ir padaryti iš jos komediją. Pasakiau A. Terleckui, kad reikia kalbėti, bet jis nenorėjo. Teko pradėti pačiai“ - prisimena N. Sadūnaitė. Ji pradėjo nuo padėkos KGB ir sovietų spaudai, savo grasinimais išpopuliarinusių rengiamą akciją. „Pasakiau, kad susirinkome pagerbti aukų, paminėjau Ribentropo_ Molotovo paktą, galiausiai pasakiau, kad Dievui nėra negalimų dalykų, o kadangi laisvė yra didžiausia jo dovana, galime tikėtis, jog Baltijos kraštai bus laisvi“, - prisimena disidentė.
Iškart po akcijos, net aštuonias dienas „buržuazinius nacionalistus“ ir „Vakarų imperializmo pakalikus“ smerkiančias publikacijas spausdino „Komjaunimo tiesa“ (dabar vadinama „Lietuvos rytu“), šiek tiek ilgiau – LKP CK organas – „Tiesa“. Nemažą dalį „demaskuojančių“ tekstų tiesiog platino ELTA ir jis perspausdinamas šiuose bei kituose sovietų Lietuvos laikraščiuose. Šių tekstų autorystės asmeniškai niekas neprisiėmė.
Dar vienas sovietinės propagandos arkliukas buvo tai smerkiantys pasipiktinusių piliečių, darbo kolektyvų ir kolūkių susirinkimų dalyvių laiškai. Jei tikėsime minėtais dviem sovietų valdžios ruporais, darbo žmonės, pabaigę pamainas, neskubėjo skirstytis ir miniomis plūdo į gamyklų, kolūkių, kultūros namų sales ir ten, iki vėlyvo vakaro, entuziastingai smerkė „užsienio radijo balsų provokacijų“ vykdytojus.
Smerkėjų choras ir jo solistai
Pagrindiniai propagandos kampanijos motyvai buvo šie: mitingą surengė Vakarų šnipai ir provokatoriai, tikėjęsi, kad susirinkusieji bus išvaikyti jėga. Tačiau taip neįvyko, tad Sovietinėje Lietuvoje tikrai vyksta pertvarka ir demokratizacija.
Paliekant nuošalyje melžėjas, frezuotojus, anoniminius darbo kolektyvus, verta prisiminti kai kuriuos garsesnius asmenis, tuomet praradusius gerą progą patylėti. Garsiausias jų – dabartinis Valstybės saugumo departamento (VSD) direktoriaus pavaduotojas D. J. Tuomet, būdamas Vilniaus valstybinio V. Kapsuko universiteto Teisės fakulteto studentas D. J. teigė, jog „pagrindinis šios akcijos tikslas - apjuodinti mūsų persitvarkymo politiką ir vieną jos pusių – viešumą“, o mitingo dalyvius išvadino „vakarų pakalikais“.
Mokslinę erudiciją pademonstravo ir tuometinis Pedagoginio universiteto rektorius profesorius Jonas Aničas, tvirtinęs, kad mitingo organizatorių tikslai prieštarauja gyvybiniams lietuvių tautos interesams. Tuometinis „Tiesos“ redaktorius o dabar – valstybinis pensininkas Domijonas Šniukas dideliame straipsnyje įrodinėjo, kad Lietuva bei kitos Baltijos šalys negali atsidžiaugti savanoriškai įstojusios į SSRS. „Amerikos balsų“ klausytojus ir veikėjus“ spaudoje gėdijo LSSR valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakulteto dekanas Zenonas Rinkevičius, o Mokslų Akademijos Filosofijos, sociologijos ir teisės instituto mokslinis bendradarbis Bronius Deksnys „Tiesoje“ tvirtino jog per britų televiziją BBC buvo parodyti ne mitingo dalyviai, o „ Žalgirio“ futbolo klubo sirgaliai, einantys iš rungtynių su Maskvos „Torpedo“.
Propagandai buvo pasitelkti ir sovietinio mokslo resursai. Rugsėjo 4 d. „Tiesoje“ buvo reklamuojamas šviežiai pasirodęs veikalas skirtas „buržuazinių reakcinių emigrantų koncepcijų Lietuvos TSR istorijos klausimais kritikai“. Be jau minėto profesoriaus J. Aničo, šioje knygoje ir vėliau už dalyvavimą kruvinuose sausio įvykiuose nuteisto Juozo Jarmalavičiaus bei mažiau žinomų autorių tekstai.
Kad visa ši kampanija atrodytų įtikinamesnė, sovietų propagandistai pasitelkė ir į doros kelią sugrįžusį buvusį „antitarybininką“ Kažkoks Kostas Meidūnas, kiek anksčiau parašęs išpažintį, apie tai, kaip atsisakė antitarybinės veiklos, po mitingo atviravo: „Tiesoje“ išspausdintame fotoreportaže pamačiau Nijolės Sadūnaitės veidą. Prieš keleris metus, viename antitarybiniame eilėraštyje apie ją rašiau su pagarba, o dabar manau, kad ji yra politinė avantiūristė, siekianti įsiteikti Vakarams“.
Tuo tarpu pati Lietuvos komunistų partijos viršūnėlė, bent jau viešai, tylėjo kaip vandens į burną prisiėmusi. Diskutuoti su „išsišokėliais“ partiniams šulams buvo „per žema“. Tiesa, laikraščiai išspausdino LTSR ir SSSR aukščiausiųjų tarybų deputatų atsakymą JAV kongresmenams, reikalavusiems netrukdyti taikioms demonstracijoms. Šiame atsakyme prašoma nesikišti į „suverenios respublikos reikalus“. Matyt tą patį suverenitetą vėliau, jau nepriklausomybės metais, turės galvoje Algirdas Brazauskas, sakydamas, jog sovietų okupuota Lietuva taip pat buvo „tam tikra valstybingumo forma“.
Reikia pastebėti, kad okupacinė valdžia nesiėmė nei kliudyti mitingo organizatoriams, nei mėginti išvaikyti į jį susirinkusius žmones. Jie puikiai suprato, kad tokiu atveju ką tik paskelbtas pertvarkos ir viešumo kursas pasirodytų esąs tik muilo burbulas, o už tai jų nepaglostytų net gerokai toliau viešumo link pažengusioje Maskvoje. Tiesa, maždaug 80 mitingo dalyvių vėliau patyrė ir fizinį, ir moralinį smurtą. Daugelis akcijos dalyvių buvo persekiojami, mušami, bauginami, tampomi po miškus, kuriuose kai kai kuriems netgi liepta patiems išsikasti duobes. N. Sadūnaitę KGB pareigūnai 30 valandų pasikeisdami vežiojo po įvairius Rytų Lietuvos kampelius ir grasino susidorojimu. Vėliau jai teko patirti ir tikro smurto: disidentė buvo sumušta vienoje senamiesčio gatvėje. Teroras tęsėsi iki pat 1988-ųjų ir buvo itin sustiprėjęs apie tų metų vasario 16-ąją.
Vis dėlto mitingo organizatoriai pasiekė tai, apie ką net nesvajojo. Mitingas sulaukė didelio atgarsio Vakaruose. Apie jį rašė pagrindiniai JAV, Didžiosios Britanijos, kitų Vakarų šalių laikraščiai. Tuomet pirmą kartą viešai ir garsiai ištartas žodis apie Lietuvos laisvę ir už ją žuvusius kovotojus už ją, aidu atsiliepė po ketverių metų, kuomet žlugus Maskvos reakcionierių pučui ir subyrėjus kariniam komunistiniam konclageriui, Lietuva galutinai atsikratė okupacinio režimo.
Sovietinės propagandos „šedevrai“
D. J., dabartinis VSD generalinio direktoriaus pavaduotojas. „Noriu ir aš pasidalyti mintimis apie rugpjūčio 23-iosios sueigą, - rašė Vilniaus valstybinio V.Kapsuko universiteto Teisės fakulteto studentas D. J.. - Demonstracija - pati didžiausia veidmainystė. Tai Vakarų masinės informacijos priemonių darbas. Tačiau pagrindinis šios akcijos tikslas - apjuodinti mūsų persitvarkymo politiką ir vieną jos pusių - viešumą. Vakaruose tikėjosi, jog vadinamieji „kovotojai už Lietuvos laisvę“ susidurs su milicijos kordonais, juos areštuos, gal nuteis. Šito nebuvo! Niekas nelaikė už rankų žmonių, jų nevaikė, nekišo į milicijos mašinas. To tikrai nesitikėjo Vakarų masinės informacijos reporteriai. Kur tai matyta, kad Tarybų Sąjungoje vyktų antitarybinė akcija? Manom, tokios mintys užplūdo juos, kai jie pamatė visa tai. Bet dar labiau jie nuliūdo, kai paaiškėjo - liaudis nepritaria Vakarų pakalikų kalboms. Tai liudijo ir negausus susirinkusiųjų skaičius. Taigi viešumo politika, kuri dabar yra mūsų gyvenimo kasdienybė, įrodė savo privalumus ir jėgą“.
Jonas Aničas, istorikas „Jų balsas, pasak šventraščio, liko tyruose šaukiančiojo balsu. Kodėl? Todėl, kad tas balsas visiškai prieštarauja lietuvių tautos gyvybiniams interesams“.
Domas Šniukas žurnalistas, valstybės pensininkas „Nuo ankstyvo pavasario buržuazinė, pirmiausia Amerikos, spauda kėlė antitarybinį triukšmą dėl Pabaltijo respublikų – Lietuvos, Latvijos ir Estijos – priėmimo į TSRS sudėtį.“ „..mažiau, kaip per aštuonias valandas respublikos pramonė pagamina daugiau produkcijos, negu per visus 1940-uosius metus“.
Zenonas Rinkevičius, žinomas muzikos pedagogas „Ar neišpilate, kartu su paplavų kibiru kūdikio, „Amerkos balsų“ klausytojai ir veikėjai?“ Straipsnis išspaudintas žurnale "Veidas" 2007 08 23.
