Šią savaitę sueis metai, kai G. Kirkilo grupė Socialdemokratų partijoje įveikė A. Brazausko grupę ir Z.Balčytis netapo A. Brazausko nominuotu įpėdiniu, vadovaujančiu Vyriausybei. Jeigu neklystu, prieš metus, birželio 20 d., Seimas balsuodamas nepatvirtino Z. Balčyčio kandidatūros į ministrus pirmininkus. Z.Balčyčio pagrindiniais derybininkais, nesėkmingai ieškojusiais jam paramos Seime, buvo G. Kirkilas ir J. Olekas. Nepatvirtinus Z.Balčyčio kelias į ministro pirmininko postą atsivėrė pačiam G. Kirkilui. Lygiai prieš metus Lietuva žengė į mažumos Vyriausybės kelią. Kaip žinote, mums teko apsispręsti dėl tokio pasirinkimo, ir apsispręsti nebuvo lengva.
Per šiuos metus buvo visko: ir durų trankymo, ir bendro darbo. Rezultatų galėjo būti daugiau, populizmo galėjo būti mažiau. Valstybės kompromitavimo, naujajai nomenklatūrai (t.y. “valstybininkams” ir pačiam premjerui) ilgą laiką besąlygiškai ginant “nepakeičiamąjį” A.Pocių, taip pat galėjo būti mažiau.
Vyriausybė labiau matomų rezultatų per šiuos metus pasiekė ten, kur opozicija sugebėjo sutelktomis jėgomis jai padiktuoti darbotvarkę ir kur galų gale pati Vyriausybė nevengė lyderystės. Vienas iš žymesnių, kurį per metus pavyko pasiekti – tai praėjusią savaitę pasirašytas susitarimas dėl Aukštojo mokslo reformos. Tokio susitarimo gimdymo istorija yra labai paprasta: praėjusiais metais pasirodė mūsų ir Liberalų sąjūdžio atskiros, bet labai panašios aukštojo mokslo reformos koncepcijos. Praėjusių metų pabaigoje mes pareikalavome, kad naujajame mūsų ir socialdemokratų susitarime būtų įtrauktas ir sutarimas dėl aukštojo mokslo reformos. Tokios reformos siekį nuo pat pradžių parėmė ir prezidentas V.Adamkus. Galų gale ypač svarbu buvo tai, kad socialdemokratai sugebėjo įveikti savo pradinę tokios reformos baimę, ir aiškią atsakomybės naštą į savo rankas paėmė ministrė R. Žakaitienė. Taigi sutelktos ir opozicijoje esančių konservatorių bei liberalų, ir valdžioje esančių socialdemokratų pastangos bei aiški ministrės R. Žakaitienės atsakomybė davė rezultatų. Galiu pasakyti tik viena – nelabai įsivaizduoju, kad tokį rezultatą būtume pasiekę Vyriausybei toliau vadovaujant A.Brazauskui.
Be abejo, pasirašytas dokumentas neišsprendžia visų problemų, reikės daug sutelktų pastangų, kad jis būtų įgyvendintas. Dar blogiau, kad konkrečiuose projektuose, susijusiuose su mokslo ir aukštųjų technologijų perspektyvomis, Vyriausybė imasi tokių veiksmų, kurie verčia labai rimtai stebėtis. Kaip suprantu iš visų mūsų pastangų paskatinti Lietuvoje aukštųjų technologijų klasterių kūrimąsi, rezultatas bus toks, kad turėsime žemės ūkio ar higienos mokslų klasterius. Taip galima spėti iš Vyriausybės sudarytos darbo grupės sudėties. Atrodo, kad biotechnologijos ar lazeriai Lietuvai nereikalingi. Taigi laukia nemažai darbo ne tik stumiant mokslo reformos reikalus į priekį, bet ir stabdant Vyriausybės klaidas. Nors dar kartą kartoju – praėjusios savaitės susitarimas yra labai svarbus žingsnis į priekį.
Panašiai galime pasidžiaugti ir praėjusią savaitę pasiektu rezultatu – paaiškėjo, kad Lietuvos pastangų dėka yra visos galimybės pasiekti, kad Europos Sąjungoje prasidėtų patys rimti svarstymai Europos Sąjungos lygmenyje pasmerkti stalinizmo nusikaltimus taip pat, kaip buvo pasmerkti hitlerizmo nusikaltimai. Tai pasiekta vėl einant tuo pačiu keliu: opozicijai spaudžiant, bet taip pat ir ministrui Petrui Baguškai bei jo komandai nebijant prisiimti atsakomybės. Nenoriu kartoti to paties, bet nežinau, ar Brazauskas būtų linkęs ieškoti būdų, kaip pasmerkti stalinizmą.
Energetika yra ta sritis, kur galime pasidžiaugti, kad Vyriausybė suvokia savo atsakomybę už valstybei strategiškai svarbius sprendimus. Tai ta sritis, kur tenka daug darbų dirbti kartu su Vyriausybe ir čia atsakomybės nevengia pats Premjeras.
Tačiau yra sričių, kur valdžios ar jos lyderių populizmas ir atsakomybės nebuvimas tiesiog stebina ir verčia su nerimu žiūrėti į tolesnes perspektyvas. Kaip pavyzdį tokių iniciatyvų galiu paminėti Premjero norą įvesti progresinius mokesčius. Tokia populistinė Premjero iniciatyva parodė tik viena, kad nei jis, nei finansų ministras nėra pasirengę rimtai svarstyti iššūkių makroekonominei Lietuvos situacijai, jos perkaitimo galimybių. Pastaroji iniciatyva atrodo labai panašiai, kaip ne tokia sena socialdemokratų iniciatyva skelbti neeilinius Seimo rinkimus.
Viena iš labiausiai nuviliančių sričių, kur populizmas, atsakomybės nebuvimas ir paprasčiausia baimė neleidžia pasiekti kokio nors persilaužimo, yra kovos su korupcija sritis. Nepaisant skambių Premjero pareiškimų ir pasirašytų deklaracijų praktiškai jokio judėjimo į priekį nematyti, o yra net priešingai – opozicijos pastangos Seime priimti kovai su korupcija pačius reikšmingiausius įstatymus, nustatančius valdininkų atsakomybę dėl nepagrįsto praturtėjimo, yra rafinuotai stabdomos. Vyriausybėje nėra kas prisiimtų kovos su korupcija atsakomybę ir lyderystę. Priešingai, Premjeras pasižymėjo kaip vienas iš lyderių stabdant neskaidrių “Dujotekanos” ryšių tyrimą. Tai, ko gera, per visą nepriklausomos Lietuvos istoriją pirmoji tokia galimos korupcijos istorija, kurios tyrimas buvo taip grubiai stabdomas ir marinamas. Ir Premjeras šioje pasipriešinimo istorijoje suvaidino ne paskutinį vaidmenį. Kovoje su korupcija įsivyravęs populizmas, net ir cinizmas, atsakomybės nebuvimas yra daugiausia nerimo mums keliantys šios Vyriausybės veiklos požymiai.
Prabėgę metai nebuvo nuobodūs. Daug ką naujo patyrėme. Išmokome dirbti su mažumos Vyriausybe, tokiu savotišku lietuviškos valdžios veikimo principu, kur opozicijai tenka nelengvas ne tik kritikos, bet ir “stumk-trauk” vaidmuo. Pamatėme, kokie gilūs yra naujosios nomenklatūros (“valstybininkų”) savisaugos instinktai ir kokios gilios yra jų veiklos cinizmo šaknys. Metai be A. Brazausko buvo šiek tiek šviesesni, bet tik šiek tiek, o kai kur ir skaudžiai nuviliantys. Labiausiai nuvilia tai, kad tai buvo dar vieni metai be ryškesnės krypties ir be ryškesnės proveržio iniciatyvos. Tai jau pradeda paprasčiausiai atsibosti.
Parengta pagal spaudos konferenciją 2007.06.18
