Pirmasis atsakymas į tokį klausimą būtų „viskas Lietuvoje daugmaž kaip pas visus žmones ir valstybes“. Iš tiesų yra ir Konstitucija, ir įstatymai, yra kas prižiūri jų vykdymą, moralė irgi ta pati, krikščioniškoji, ir kultūra ta pati, europietiškoji, apie rūbų, kvepalų, televizijos programų ar popmeno madas ir kalbėti nėra ko – vienoda kiek tik įmanoma (tiesa, įmanoma ne viskas, vis dėlto mūsų „tik trys milijonai“).
Be to, ir kalba mūsų kitokia; dauguma (anglai, vokiečiai, prancūzai, italai) ir tarpusavy kalba užsienio kalbomis, o mes – sava, nacionaline. Dėl tos kalbos, taip pat todėl, kad mūsų tik tiek ir kad BVP vienam gyventojui irgi ne toks, kaip tų kitų, į kuriuos žiūrim dieną naktį, atsiranda skirtumų.
Bet tai ir tėra skirtumai. Jų visada bus. Net dvyniai turi skirtumų, o ką kalbėti apie skirtingus žmones ar valstybes.
Klausimas yra ne apie tai, kas Lietuvoje kitaip nei kitose Europos Sąjungos (ES) ar šiaip normaliose valstybėse, bet kas čia atvirkščiai nei ten.
Bent tris dalykus tikrai rasime.
Pirmasis yra švietimo ir sveikatos priežiūros darbuotojų traktavimas. Abu sektoriai yra valstybės reguliuojami – jos skiriamomis lėšomis (arba jos įstatymais nustatytomis įmokomis) finansuojami, jos prižiūrimi ir kontroliuojami. Šiuose sektoriuose dirbantys žmonės moko ir lavina vaikus, ugdo jaunimą piliečiais, gydo sunegalavus ir t.t. – žodžiu, teikia pačias svarbiausias paslaugas tiesiogiai žmonėms. Norint sugebėti tai daryti, reikia deramų kvalifikacijų, kurioms įgyti reikia - gydytojų atveju - dvigubai ilgesnių studijų nei inžinieriui ar vadybininkui.
Tie žmones visose šalyse apmokami gerokai aukščiau vidurkio, šitaip įvertinant jų pastangas sugebėti teikti tas paslaugas, pripažįstant jų prestižinį vaidmenį visuomenėje ir suteikiant jiems bei jų pamainai deramas paskatas nemesti šito darbo.
Lietuvoje – atvirkščiai. 2005 m. vidutinis mėnesinis (bruto) atlyginimas švietimo sektoriuje buvo 1132 Lt. (85 proc. vidutinio atlyginimo šalyje), sveikatos priežiūros sektoriuje – 1171 Lt. (88 proc.). (Kalbant tiksliai reikėtų pažymėti, kad abi sistemos jau verčiamos ant šono – rengiamasi pastatyti jas nuo galvos ant kojų; kad tik neliktų gulėti.)
Čia reikėtų pridėti ir policininkų (tik ne tos sistemos biurokratų) atlyginimus ir aprūpinimą. Jų darbas – irgi paslaugos tiesiogiai žmonėms, vadinasi - irgi, valdžios įsitikinimu, atlygintinas mažiau.
Antrasis atvejis – kuo nuoširdžiausias valdžios rūpestis, kad niekam niekur ir niekada nepritrūktų alkoholio. Alkoholis tautai turi būti prieinamas dieną ir naktį, visą parą – nes tik taip bus išgeriama maksimumas to, ką įmanoma išgerti per 24 valandas. Tik privėrei tokios įstaigos duris vienai valandai, verslui jau ir nuostolis – vienos dvidešimtketvirtosios pajamų nebėr, administracijai irgi kažkaip ne taip - kažkas liko nepersigėręs. Piliečiai, kai jau išgeria, turi turėti galimybes gerti tol, kol paeina - skelbia šalies valdžia, laiminanti naktinį alkoholio parduotuvių budėjimą.
Ir jei kuris miestas sumano bent rugsėjo pirmąją priverti – vos 24 valandoms! – alkoholio pardavimą, vyriausybė griežtai pareikalauja nesavivaliauti („Valančiai atsirado; turime užtikrinti verslo laisvę“).
Visa tai nori nenori tenka priskirti kiekvienos be išimčių vyriausybės veiklos programose deklaruojamam „rūpesčiui žmonėmis“, to „rūpesčio“ neįvardintoms, bet nuosekliai įgyvendinamoms priemonėms.
Trečiasis atvejis – įstatymus ir kitas teisės ar viešosios etikos normas skirstyti į privalomas ir ignoruotinas. Tai platesnė „stovinti ant galvos“ sritis, čia daugiau konkrečių pavyzdžių. Periodiškai turime valstybės tarnautojus, paskirtus į postus, kuriuose būtina „nepriekaištinga reputacija“ ir kuria pasižymi, dar aukštesnių pareigūnų nuomone, pavyzdžiui, brakonieriaujantys naktį su tarnybiniu visureigiu vadovai.
Arba - nelegalias statybas, kurių statyti „negalima, bet galima“ (jei tik ne Kirtimų tabore). Arba – nepavydėtina lyderystė pagal aukų skaičių šalies keliuose, susidariusi vėlgi dėl to, kad didelės dalies taisyklių galima nevykdyti, niekas jų nei tikrina, nei už jų nesilaikymą baudžia – ir ypač didžiųjų miestų gatvėse.
Ankstesnysis Niujorko meras, garsusis R.Guliani, pagarsėjo „nulinės tolerancijos“ principu; Niujorkas tapo daug saugesniu, draugišku, tvarkingu miestu. Mes daugelyje sričių vis dar vadovaujamės „pusinės tolerancijos“ principu: priklausomai nuo partinės priklausomybės, turto ir įžūlumo tai, kas draudžiama ar tiesiog amoralu, yra galima, arba truputį galima, arba truputį negalima, arba kai kam išvis negalima.
Visa tai ir yra mūsų strateginės plėtros problema. Mes iš tiesų labai jauna valstybė; mes iš tiesų labai menka ekonomika; mes iš tikrųjų dar visai neseniai laisvę įgijusi visuomenė. Tai reiškia, kad vien skaityti vadovėlius ir klausytis pamokymų nepakanka – dar turime kiekvienas mokytis gumbais ir nubrozdinimais.
Bet tai juolab neatleidžia nuo reikiamos veiklos mūsų valdžios institucijų.
Johnas Majoras, ankstesnysis Didžiosios Britanijos premjeras ir konservatorių partijos lyderis (1990-1997), pažymėjo: žmonių gyvenimo kokybę lemia šie dalykai – sveikatos priežiūros ir švietimo paslaugų prieinamumas bei įstatymų viršenybė ir viešoji tvarka.
Be jokios abejonės, tai ir yra bet kurios valdžios politikos pagrindiniai orientyrai. Jei norime tapti brandžia tautine bendrija, klestinti stiprios, žiniomis grįstos ekonomikos pagrindu, turime pakloti būtent tokius pamatus. Ar bent jau ne atvirkščiai.
