Tėvynės sąjunga pastaruoju metu tampa savotišku Lietuvos politikos fenomenu. Apie tai - savaitraščio "Veidas" apžvalgininko Audriaus Bačiulio komentaras.
Prieš penkiolika metų įsteigta partija, visą tą laiką esanti viena iš dviejų svarbiausių bei įtakingiausių šalies politinių jėgų, niekaip nesugeba susigrąžinti prieš aštuonerius metus prarastos valdžios. Nepaisant to, kad jau ketvertą metų, nuo pat 2004-ųjų Seimo rinkimų, konservatoriai visą laiką buvo viena populiariausių partijų, o pastaruoju metu užtikrintai pirmauja.
Galima neabejoti, kad rudenį per rinkimus jie užims veikiausiai pirmą, blogiausiu atveju – antrą vietą. Taip pat galima neabejoti, kad jeigu per laiką, likusį iki rinkimų, konservatoriai nepakeis savo įpročio politinius sąjungininkus versti politiniais bei asmeniniais priešais, jiems ir vėl teks opozicijos lyderių titulas.
Žinoma, konservatoriai kartu su socialdemokratais yra viena tvirčiausių ir vieningiausių politinių jėgų, bet dvylikos metų opozicijoje netgi jie gali neišlaikyti.
Valdžios praradimas per 2000-ųjų rinkimus konservatoriams buvo lauktas ir dėsningas, bet po 2004-ųjų rinkimų situacija buvo jau visiškai kitokia. Kartu su Liberalų ir centro sąjunga, su kuria į rinkimus eita bemaž "už rankučių", konservatoriai galėjo sudaryti didžiausią ir įtakingiausią Seimo dešiniųjų jėgų frakciją. Su ja būtų turėję rimtai skaitytis visi, netgi jei tuo metu iš tikrųjų ir nebūtų pavykę sudaryti "vaivorykštinės" koalicijos.
Beveik garantuotai tokia dešiniųjų koalicija būtų galėjusi perimti valdžią 2006-aisiais, žlugus Algirdo Brazausko Vyriausybei, o Viktorui Uspaskichui pabėgus į Maskvą. Su viena sąlyga – jeigu iki to laiko konservatoriai ir liberalcentristai nebūtų mirtinai susipykę, o pastarieji – dar ir tarpusavyje išsidraskę.
Esant tokiai dešiniųjų (svarbiausia – idėjiškai tikrai itin artimų) partijų vienybei, jokios Gedimino Kirkilo vilionės bei pažadai nebūtų galėję apsukti Andriui Kubiliui galvos. Konservatorių pirmininkas paprasčiausiai būtų buvęs abiejų partijų narių priverstas aiškiai pasakyti prezidentui, kad dešinieji imasi atsakomybės sudaryti Vyriausybę, o ne užsiimti žodžių ekvilibristika.
Deja, per praėjusius ketverius metus konservatoriai spėjo: susipykti su visais, kuriais tik galima, idėjiniais sąjungininkais; susimesti su idėjiniais priešininkais, kurie galiausiai juos "išdūrė"; ir galiausiai šiandieną eiti rinkimų link kartu su jokios įtakos nuo pat pradžių neturėjusia partijėle. Jeigu taip tęsis ir toliau, jeigu netgi aiški bendra pozicija dėl Atominės elektrinės įstatymo nebus išnaudota dešiniųjų partijų suartėjimui, konservatoriams liks tik viena išeitis – inicijuoti Konstitucijos pataisą, siūlant įsteigti "Amžino opozicijos lyderio" titulą.
Galima neabejoti, kad valdančioji koalicija šią iniciatyvą sutiks gausiais aplodismentais ir vieningai pakeltomis rankomis.
