2007 m. dar labiau išsiplėtusi ES auga ne tik kiekybine prasme, bet ir kinta struktūrine ir kokybine prasme. Nuo pat savo užuomazgų po Antrojo pasaulinio karo ilgai tebuvusi palaida valstybių sąjunga, ES, nors ir nebūdama atskira valstybe, savo vidine ekonomine ir politine dinamika pradeda vis labiau priminti tokią federalinę valstybę kaip JAV.
O tokių valstybių viduje galioja labai aiškūs traukos dėsniai, kai didesni branduoliai traukia mažesniuosius ir susiformavus stabiliam ekonominių jėgų išsidėstymo balansui, naujiems smulkesniems žaidėjams įžengti į rinką ir juo labiau plėstis ir stiprėti darosi vis sunkiau.
Kapitalas ir žmonės pradeda vis laisviau judėti kur jiems patinka, tačiau šiame vis laisvėjančiame ir tarsi chaotiškame judėjime visgi galima įžvelgti tam tikrus dėsningumus kai didieji centrai vis didėja ir auga „siurbdami gyvybinę energiją“ iš mažesnių centrų ir provincijos.
ES palyginimas su JAV šiuo atveju yra labai įdomus. JAV yra keturios didžiausios pagal gyventojų skaičių valstijos – Kalifornija, Teksasas, Niujorkas ir Florida. Visos jos turi vieną bendrą bruožą – yra prie vandenyno, taigi ten kur yra, o ypač buvo, geriausios sąlygos susisiekimui ir prekybai. Tačiau didieji Amerikos megapoliai ir jos ekonomikos varikliai – Niujorkas, Los Andželas, Čikago ar San Franciskas seniai nustojo būti vien tik uostai ar Amerikos vartai į pasaulį. Panašiai kaip dar neseniai Amerikai tebuvus žemdirbių kraštui, dabar žemdirbyste tesiverčia keli procentai jos gyventojų, taip ir Niujorke sunku sutikti ką nors kas dar gyvena iš vandenyno – žveją, jūreivį ar uosto kroviką. Daugumas niujorkiečių užsiima finansais, draudimu, tarptautine prekyba, dirba restoranuose ar vairuoja taksi. Jeigu Niujorką perkeltum tūkstantį kilometrų į vakarus, dauguma jo gyventojų ir verslų galėtų sau ramiai funkcionuoti ir toliau. Be to dauguma Amerikos didžiųjų branduolių yra įsikūrę visai ne geriausiose vietose – Niujorkas ant uolų kurios bet kada gali pajudėti, San Franciskas ant seisminių plokščių, kurios jau pajudėjo per didįjį žemės drebėjimą 1906 m. Los Andželas yra negailestingai kepinamas saulės, o kaip neseniai sužinojo Naujojo Orleano gyventojai jų miestas yra įsikūręs žemiau jūros lygio.
Tačiau visi šie miestai klestės ir toliau. Kodėl? Todėl, kad jie turi pirminį pranašumą (first mover advantage). Juose jau įsikūrė didžiausios finansų ar naujųjų technologijų įmonės ir yra susitelkę milžiniški intelektiniai resursai. Būtent į Niujorką tikriausiai važiuos ką tik universitetą baigęs talentingas finansų analitikas, o netoli San Francisko dažnai atsidurs talentingas fizikas ar programuotojas. Be abejo, naujos kompanijos galėtų išdygti bet kuriame Amerikos mieste, bet dažniausiai jas kurs jau Niujorke ar kitame pagrindiniame centre dirbantys žmonės, turintys patirties, pažinčių ir pinigų. Jie vėlgi bazuosis būtent tuose didžiuosiuose centruose, nes ten lengviausiai rasti kvalifikuotų darbuotojų. Vienu žodžiu, tai galima tiesiog pavadinti uždaru ratu, kuomet klestintis centras tiesiog savaime traukia vis naujus ir naujus jo tolesniam klestėjimui reikalingus resursus. Kasdien atsiranda naujos firmos, kurios nuo nykštukinio dydžio vos ne pernakt užauga iki milijardų vertės gigantų, tačiau vargu ar ta pačią analogiją būtų galima pritaikyti miestams ar valstybėms.
Ką gi tai reiškia Europos mastu? Be abejo, Europoje visuomet egzistavo dideli centrai, mažesni centrai, provincija ir visiška periferija. Tačiau iki dabar politiniai, geografiniai, kalbiniai ir kiti barjerai vis dėlto lėmė, kad Europa buvo sudaryta, kad ir iš skirtingo dydžio ir reikšmė, bet visgi atskirų ląstelių, viena nuo kitų atskirtų pusiau nepralaidžiomis membranomis. Didysis gyventojų judėjimas vyko valstybių viduje – dažniausiai iš kaimo į miestus ir iš mažesnių miestelių į didesnius. Viena pagrindinių šiuolaikinio Vilniaus sąlyginio klestėjimo Lietuvos mastu priežasčių būtent ir yra ta, jog jis pritraukia daug energingo ir išsilavinusio jaunimo iš visos Lietuvos. Beje, nors visoje Lietuvoje mirštančiųjų skaičius gerokai viršija gimstančiųjų, Vilniuje, dėl unikalios jo kaip regioninio centro situacijos, kol kas gimstamumas lenkia mirštamumą. Galbūt tai neleidžia Lietuvos politiniam ir intelektualiniam elitui, itin susikoncentravusiam Vilniuje, pajausti tikrosios demografinės padėties.
Taigi kuo toliau tuo labiau Europos lygmeniu įsigalės ta pati gyventojų judėjimo ir kapitalo bei pažangiausių įmonių koncentravimosi dinamika, kuri iki šiol dominavo kiekvienos atskiros valstybės lygmeniu. Svarbu suvokti, kad didieji centrai visuomet turės didesnius atlyginimus ir aukštesnį pragyvenimo lygį nei periferija. Tai atsitinka todėl, kad juose susikoncentruoja visi geriausiai apmokami darbai. Pavyzdžiui JAV, vidutiniai atlyginimai turtingiausiose ir neturtingiausiose valstijose skiriasi daugiau nei pusantro karto.
Be to jauni ambicingi darbuotojai bus pavilioti didžiųjų centrų, ne vien dėl atlyginimų, bet tiesiog dėl profesinių ir saviraiškos ambicijų ir galimybės bendrauti su aukščiausiais savo srities specialistais.
Tačiau šio straipsnio tikslas tikrai nėra kelti pesimizmą Lietuvos atžvilgiu. Lietuva kaip visuma tikrai gali tapti branduoliu, kuris šioje Europos ar pasaulio traukų sistemoje, ne tik, kad neprarastų gyvybinės energijos – žmonių, intelekto, kapitalo ir technologijų – bet netgi daugiau jos prisitrauktų nei atiduotų kitiems. Vargu ar Lietuva bus tarp pagrindinių Europos branduolių, tačiau ji tikrai nebūtinai liks periferija ar provincija, o galbūt netgi taps vieno iš pirmaujančių Europoje Baltijos jūros branduolio esmine dalimi. Bet plačiau apie tai kitą kartą.
