Briuselyje įsikūrusi nepriklausoma tyrimų ir informacijos organizacija „Health Consumer Powerhouse“ atliko Europos šalių sveikatos paslaugų indekso tyrimą, įvertino sveikatos apsaugos sistemų efektyvumą paslaugų vartotojo požiūriu ir Lietuvai skyrė 26 vietą iš 29. Keliomis dienomis anksčiau paskelbtame Pasaulio banko reitinge „Doing Business“, vertinančiame palankiausias sąlygas verslui kurti ir plėtoti, Lietuva, nors ir užėmusi 26 vietą tarp 178 valstybių, per metus smuktelėjo 10 pozicijų ir nurodyta kaip neįvykdžiusi nei vienos verslo sąlygas palengvinančios reformos.
Vieni reitingų vertintojai abejoja pačių reitingų sudarymo kriterijais ir ragina nekreipti į rezultatus dėmesio, kiti išnaudoja progą konstatuoti, kad „to ir reikėjo tikėtis“. Tačiau tyrimų ir jų pagrindu sudarytų šalių reitingų vertinimas skiriasi nuo eurovizinių rezultatų vertinimo tuo, kad reitingai yra pagrįsti faktiniais duomenimis ir analitikų atliktais apibendrinimais. „Health Consumer Powerhouse“, remdamasi analogiško nuo 2004 m. Švedijoje vykdomo tyrimo metodologija, ne tik vertino valstybes pagal 27 pasirinktus kriterijus, bet kiekvienai valstybei nurodė 1-2 pagrindines problemas bei labiausiai neatidėliotiną sprendimą kiekvienos iš šių valstybių sveikatos sistemoje.
Šios rekomendacijos parodo, kad net ir gerai įvertintose valstybėse yra neefektyviai veikiančių sveikatos sistemos dalių. Analitikai atkreipia dėmesį, kad pvz., Estijai, Italijai, Olandijai, Portugalijai, Ispanijai ir ypač Airijai bei Švedijai viena aktualiausių yra eilių sveikatos sistemoje problema. Bulgarijos, Čekijos, Olandijos sistemų trūkumas yra būtina registracija bendrosios praktikos (šeimos) gydytojo konsultacijai, kuri pailgina patekimo pas specialistą laiką ar padaro specialistų paslaugas mažiau prieinamomis. Portugalijai, Belgijai, sveikatos apsaugai skiriančioms santykinai didelę bendrojo vidaus produkto dalį, bei Liuksemburgui, išleidžiančiam daugiausia sveikatos lėšų vienam gyventojui tarp visų tirtų valstybių, nurodyta susirūpinti šių lėšų panaudojimo efektyvumu, nes, kaip matyti, vien lėšos nedaro sveikatos sistemos sėkmingai veikiančia (Portugalija reitinge 19, Liuksemburgas - 11, Belgija - 10). Ribota galimybė pacientui gauti naujausius vaistus, ypač vaistus nuo vėžio, vaistų kompensavimo sistemos trūkumai nurodyti kaip viena pagrindinių problemų Belgijai, Kiprui, Estijai, Prancūzijai, Liuksemburgui, Maltai, Norvegijai, Lenkijai, Slovėnijai, tuo tarpu Jungtinė Karalystė pagirta už pertvarką šioje srityje. Medikų emigracijos iš šalies problema aktualiausia Lenkijai, o šešėlinių mokėjimų sveikatos sistemoje klausimas – Rumunijai.
Šiuose baigiamuosiuose vertinimuose-rekomendacijose išskirtiniai vertinimai tenka Lietuvai ir Latvijai. Analitikai neidentifikuoja vieno ar kito reformuotino sveikatos sektoriaus, o pateikia bendrą šių šalių sistemų įvertinimą: viešasis abiejų šalių sveikatos sektorius funkcionuoja silpnai, o pagrindinė sistemos problema – paciento negalėjimas įtakoti su jo gydymu susijusių sprendimų.
Taigi, Lietuvos ir Latvijos reformų vykdytojams suformuluota užduotis – įgalinti pacientą daryti spaudimą sistemai bei galėti priimti su jo gydymu susijusius sprendimus – nėra tokia paprasta ir aiški, kaip būtų tuokart, jei išvados siūlytų, pvz., skirti daugiau lėšų sveikatos apsaugai, peržiūrėti vaistų kompensavimo tvarką, siekti mažinti eiles ar pan.
Toks Lietuvos vertinimas atspindi oficialiąją Lietuvos sveikatos apsaugos politikos pusę. Nors sveikatos politikos ekspertai Lietuvoje jau ne kartą nurodė, kad centrinė figūra sveikatos sistemoje turi tapti pacientas-vartotojas, o sistemos gyvybingumą išgelbėtų reali konkurencija tarp sveikatos paslaugų teikėjų bei draudikų dėl šio paciento-kliento, tačiau realūs veiksmai labiau panašėja į tų atskirų matomų problemų sprendimą, bet ne į kompleksinius sprendimus. Pvz., liepos mėnesį buvo nuspręsta (http://www.vlk.lt/vlk/pr/?page=tit&kat_id=6) įpareigoti valstybės ir savivaldybių įstaigas panaikinti registracijos pas gydytoją apribojimus ir registruoti visus besikreipusius bet kuriam laikui ateityje ir skelbti realias pacientų eiles. Tokia iniciatyva yra tik reakcija į faktą, kad pacientai laiku negauna sveikatos paslaugų, tačiau pati eilių problema tuo neišsprendžiama. Iniciatyvos šalininkų argumentas, kad šis viešumas padėtų pacientams rinktis įstaigą ir specialistą, yra pagrįstas tik iš dalies, nes eilės ilgumas ar trumpumas yra tik vienas, bet ne pagrindinis, paslaugos pasirinkimo kriterijų (kiti kriterijai – paslaugos kaina, kokybė, vietovė). Kitas reagavimo į matomas pasekmes pavyzdys – konstatavus, kad Lietuvos draudimo rinkoje neatsiranda gyventojams individualiai skirtas privataus sveikatos draudimo produktas, buvo pasiūlyta gyventojams sukurti sveikatos santaupų sąskaitas. Šis siūlymas ir vėl tik reakcija į faktą, kad privalomasis sveikatos draudimas nebepajėgus garantuoti visuotinės sveikatos apsaugos kiekvienam ir reikalinga alternatyvi draudimo sistema. Tačiau nei draudiminės apsaugos, nei kitų sveikatos sistemos problemų pasiūlytas modelis neišspręstų, tik „padėtų“ žmonėms dalį savo pinigų susitaupyti ir privalomai skirti sveikatos reikmėms.
Apie finansavimą yra ir kitas sprendimas - rugsėjo 27-ąją įvykusiame Privalomojo sveikatos draudimo tarybos posėdyje nuspręsta siūlyti kitų metų Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetą didinti daugiau nei planuota - 1,5 mlrd. litų, iki 5 mlrd. Nors didesnis lėšų kiekis yra svari prielaida sistemai gyvuoti, tačiau kaip rodo Liuksemburgo ar Portugalijos pavyzdys, lėšų gausa nebūtinai reiškia, kad sistema veiks efektyviai.
Nei viena iš straipsnyje aptartų priemonių nepadidino paciento galimybės rinktis, nepavertė jo centrine sveikatos sistemos figūra. Net ir nepajėgdama efektyviai veikti, sistema ir toliau išlaiko kryptį – nuspręsti už pacientą, pasirūpinti juo ir jo sveikatos apsauga, „apsaugoti“ jį nuo bet kokių sprendimų priėmimo. Pacientas laikomas neišmanėliu, negalinčiu pasirinkti ir nuspręsti kaip, kur ir už kiek jam gydytis.
Tuomet kyla klausimas – o kaip gi Lietuvos sveikatos apsaugos sistema vis dar gyvuoja ir kaip pacientas joje vis dar gydomas?
Iš tiesų, sveikatos sistema neveikia visai taip, kaip sumanyta, ir pati įneša savo gyvybingumui palaikyti būtinų korekcijų. Pvz., įstaigos ir toliau riboja registraciją pas atskirus gydytojus tolimesniam laikotarpiui, numato šiokią tokią galimybę pakliūti pas specialistą dar tą pačią dieną, ir tokiu būdu, nors ir apsunkindamos pacientų registracijos galimybes, išlaiko nors menką skubesnio paslaugos suteikimo šansą. Kita korekcija – paslaugų teikimą reguliuoja pacientas mokėdamas, paprastai neoficialiai, rečiau oficialiai, už gautas sveikatos paslaugas. Taigi, pacientas, nors ir nušalintas nuo sprendimų priėmimo, vis tik nelieka pasyvus ir rūpinasi savo ar savo artimųjų gydymu. Galintis už sveikatos paslaugas mokėti papildomai, jas gauna greičiau ir neretai kokybiškesnes. Tas, kuris neišgali mokėti, tas paslaugas gauna ne taip greitai, ne tokias kokybiškas, ar vietoje sudėtingesnės paslaugos – pvz., operacijos - gauna paprastesnę – pvz., medikamentinį gydymą. Tiesa, neoficialiems mokėjimams iš inercijos dar klijuojama korupcijos, kyšininkavimo etiketė, tačiau, kita vertus, šiais mokėjimais - oficialiais ar šešėliniais, pacientas atgręžia sveikatos sistemą veidu į save. Gydytojai, tuo tarpu, irgi nevadintini kyšininkais – jie yra šios sistemos dalis – sistemos, kurioje dėl konkurencingos rinkos nebuvimo, deja, susikūrė juodoji (perfrazavus Vinstono Churchilio frazę „Kur nesukuriama laisvoji rinka, ten susikuria juodoji“).
Lietuvoje yra bene vienintelė ne privati sveikatos priežiūros įstaiga, nuosekliai paskelbusi internete komercines visų savo paslaugų kainas. Už šią drąsą skelbti kainas oficialiai nemokamos medicinos sistemoje, taip pat už kitus vartotojui „draugiškus” elektroninės erdvės sprendimus, ši įstaiga net nominuota apdovanojimui (http://www.egovernance2007.lt/c/portal/layout?p_l_id=PUB.1.12) 2007 m. konkurso „Geriausio el. turinio apdovanojimai“ kategorijoje „e-sveikata“. Jei esame kitų valstybės bei savivaldybių sveikatos priežiūros įstaigų pacientai, tai galimybės iš anksto žinoti paslaugos kainą neturime: ją sužinome tik gydytojo kabinete, kai tik ligoninės palatoje paaiškėja, kad dalis tyrimų mokami, kai gauname sąrašą būtinų įsigyti medicininių priemonių, kai pasiklausiame palatos kaimyno neoficialios operacijos kainos. Šių išlaidų dydžių nežinodami iš anksto, negalime realiai rinktis tarp pigesnių ar brangesnių, kokybiškesnių ar mažiau kokybiškų, skubiau ar mažiau skubiai teikiamų sveikatos paslaugų. Daugumai mokėjimų esant neoficialiems, jų negali kompensuoti sveikatos draudimas (dėl šio neapibrėžtumo ir mokėjimų neoficialumo papildomas sveikatos draudimas ir neatsiranda, nes joks draudikas nedraus iš anksto nežinomos rizikos ir joks draudikas neapmokės neoficialių išlaidų).
Įgalinimas pagal kainą, kokybę, prieinamumą rinktis sveikatos paslaugas ir būtų „Health Consumer Powerhouse“ nurodomas kelias – stiprinti paciento galias. Tam reikalinga politinė valia – įvardinti, kad ne visą sveikatos apsaugą valstybė pajėgi garantuoti. Reikalingas sveikatos ir finansų ekspertų darbas – nubrėžti ir paskelbti aiškias ribas, ką ir kiek apmoka valstybė (Ligonių kasos), o kas lieka pacientų mokėjimui. Politikų baiminimasis, kad visuomenė šių žinių ir sprendimų nesupras, nėra pagrįstas, nes aiškios sveikatos paslaugų kainos yra geriau už nežinią ir „siurprizus“ susidūrus su mokama-nemokama Lietuvos medicina. Tų žmonių, kuriems bus reikalinga valstybės parama įsigyjant sveikatos paslaugas konkurencingoje sveikatos sistemoje, paramos klausimas taip pat turės būti sprendžiamas, tačiau tai negali būti kliūtis gaivinant tą silpnai funkcionuojantį Lietuvos viešąjį sveikatos sektorių. Priimant sprendimus ir dirbant šiuos darbus, pasisemti patirties ir pasimokyti yra iš ko - aptartame „Health Consumer Powerhouse“ reitinge virš Lietuvos net 25 valstybės.
Eglė Mackuvienė yra Laisvosios rinkos instituto ekspertė
