Seimo nariai, tiriantys slapto CŽV kalėjimo Lietuvoje mįslę, netrukus paskelbs savo išvadas. Aiškių atsakymų sąrašas trumpas: buvo arba nebuvo. Tiesą žino Dievas ir dar pulkelis žmonių. Gal ir Barackas Obama šį tą nutuokia. Aiškių atsakymų paskelbimas turės labai aiškių pasekmių.
Tarkime, komisija pripažįsta, kad kalėjimas Lietuvoje buvo. Tada reikalo imtųsi prokurorai, ir kažkas Lietuvoje turėtų sėsti už grotų. „Iešmininkus“ surasti gal ir lengva, bet kaip juos nuteisti? Šviestųsi ilgas lietuviškas teismų maratonas su neaiškia baigtimi. Pripažinimas taip pat reikštų spyrį JAV, galingiausioms Lietuvos sąjungininkėms, ir dovaną Rusijos propagandai.
Prezidentės Dalios Grybauskaitės viešieji ryšiai turi ypatingą asmeninį braižą. Šalies vadovė jau pasiekė, kad būtent su ja siejamas siekis kelti į viešumą CŽV kalėjimo klausimą. Jei kalėjimo buvimas bus oficialiai patvirtintas, prezidentei teks maloni misija dėl šio Lietuvos istorijos fakto atsiprašyti viso pasaulio.
Keli buvę aukšti Lietuvos pareigūnai pasakė tiesiai šviesiai – kalėjimo nebuvo. Bet ar komisija galėtų tai kategoriškai patvirtinti? Ji žino ne tai, kas buvo iš tiesų, o tai, ką sako apklausiami piliečiai. Tikėtina, kad komisija nuspręs aptakiai: yra faktų, kad aukščiausiu Lietuvos valdžios lygmeniu zonduotas kalėjimo įsteigimo klausimas, tačiau nėra pakankamų įrodymų, kad kalėjimas kada nors buvo. Ar kažkaip panašiai.
Nepriklausomai nuo komisijos darbo baigties, Lietuvoje jau kažkas įvyko. Atsistatydino Valstybės saugumo departamento (VSD) vadovas Povilas Malakauskas, prezidentė pareikalavo atšaukti Lietuvos ambasadorių Gruzijoje Mečį Laurinkų. Žiniasklaida spėlioja, kiek abiejų pareigūnų pasitraukimas susijęs su CŽV kalėjimo reikalais. Su tuo dabar siejami arba patys bando save susieti ir kiti vieši asmenys, pavyzdžiui, Rolandas Paksas. Skandalas dėl galimo kalėjimo duoda gerą progą kai kam daryti politiką, kai kam tvarkyti viešuosius ryšius.
Priminsiu pagrindinę iliuzionistų meno taisyklę – reikia nukreipti publikos dėmesį nuo rankų, kurios mikliai atlieka triuką. Antai P. Malakausko atsistatydinimas atrodytų šiek tiek kitaip, jeigu nebūtų nuo tariamo CŽV kalėjimo kylančios dūmų uždangos. VSD vadovas, kuriam iš pašonių prezidentė išspyrė du pavaduotojus, tuo parodydama, kaip vertina jo darbą, dabar pasitraukia apgaubtas šiokios tokios paslapties.
Netikėtai smogti M. Laurinkui irgi labai geras laikas. Mat viešajai nuomonei šurmuliuojant dėl CŽV kalėjimo, kyla mažiau klausimų, kodėl buvęs VSD vadovas praranda diplomatinį postą Gruzijoje, kur kertasi Rusijos ir JAV interesai.
Dūmų uždanga slepia ir kitus dalykus: Lietuvos užsienio politikos kryptis neaiški, VSD reformos plano net juodraštis neparašytas.
Prezidentė parodė, kad nebijo daryti netikėtų, su diplomatiniu protokolu sunkiai suderinamų pareiškimų ir sprendimų. Šie dalykai jai krauna populistinį kapitalą ir kuria savotišką pasiteisinimą, jeigu kas nors kada nors paskleistų ją kompromituojančios medžiagos – bus galima sakyti, kad kerštauja tie, anot jos, keli žmonės, kurie įsivaizdavo esą valstybė valstybėje.
***
Susijęs tekstas: Grybauskaitė, Putinas ir šuo Pipiras
