Perskaitęs visą kolegos Tomo Čyvo straipsnį „Kokio Maskvos kozirio neatmuš Lietuva (II)“, maloniai nustebau. Straipsnis, skirtas Kauno žydų religinės bendruomenės reikalų tvarkytojo (gabajaus) Maušo Bairako asmeniui juodinti, šmeižti, tiek yra atvirai šališkas ir taip akivaizdžiai prieštarauja Žurnalistinei etikai, kad nieko kito nebelieka, kaip pasidžiaugti kolegos T. Čyvo nemokėjimu dergti žmonių. Kodėl mano gerbiamas žurnalistas T. Čyvas nei iš šio, nei iš to sukurpė šį savo straipsnį ir dar toks solidus internetinis leidinys kaip „Balsas.lt“ jį patalpino, man tikra mistika.
Nesiruošiu ginti pono M. Bairako. Manau jis pats tai padarys. Tam yra Žurnalistų ir leidėjų etikos komisija bei Žurnalistų etikos inspektorius. Tačiau negaliu likti abejingu Žurnalistų etikos reikalavimų pažeidimams šiame straipsnyje. Kalbėsiu apie straipsnyje pateikiamus „faktus“.
Apie M. Bairako pareigybės Kauno žydų religinės bendruomenėje pavadinimą. Kolega žurnalistas juokiasi iš pono M. Bairako pareigybės bendruomenėje pavadinimo: „reikalų tvarkytojas“. Išties, pavadinimas turėtų būti – gabajus. Bet nei vienas krikščionis, su kuriuo bendrauja ponas M. Bairakas, neturi žalio supratimo, kas tai yra. O bendrauja jis su daugeliu žmonių ir institucijų klerkais. Todėl „reikalų tvarkytojas“ ir yra žodžio „gabajus“ atitikmuo.
Apie M. Bairako įkalinimo faktą. Jis buvo įkalintas sovietų laikais už „Spekuliacija valiutos vertybėmis stambiu mastu“. Šiandien asmenis, teisti už ekonominius nusikaltimus okupuotoje valstybėje, nėra laikomi teistais. Tai teigia Europos žmogaus teisių deklaracija. Todėl M. Bairakas ir buvo reabilituotas. Jo teistumas panaikintas 2001 metais.
Apie Š. Marčiulionio ir Š. Kalmanovičiaus konfliktą, kurio metu pirmasis neva pareiškė, jog „žydams čia ne vieta“. Iš kur mes tai žinome? Iš dienraščio „Lietuvos Rytas“ publikacijos. Ne M. Bairakas tai sugalvojo. Ponas Š.Marčiulionis atsiprašė spaudoje juokaujamu tonu. Ir teisingai. Nes jis nėra prieš žydus.. Žinau, mat jo sūnus Augustukas yra mano vaikų antros eilės pusbrolis. Tik pridursiu, jog nemačiau kolegos T. Čyvo kritikos „Lietuvos ryto“ laikraščio adresu.
Apie apdovanojimus buvusiems sovietų kolaborantams. Prieš buvusių sovietinių kolaborantų apdovanojimus protestavo ir protestuoja ne vienas M. Bairakas, antraip nei teigia T. Čyvas. Kreipkitės į Prezidentūra šiuo klausimu. Gaila, kad dauguma Lietuvos piliečių nekreipia į tai dėmesio.
Apie Lietuvos žydų bendruomenės pirmininko S. Alperavičiaus kritiką ir apdovanojimą Gedimino ordino Riterio kryžiumi. Už nuopelnus Lietuvai. Čia visiškai nesuprantu T. Čyvo logikos. Viena sekundę jis savo straipsnyje teigia „Nelabai mėgstu komunistus, manau, jie atsakingi už daugelį Lietuvos bėdų (įskaitant neįvykdytą dekomunizaciją ir desovietizaciją)“.
Visiškai su tuo sutinku ir ne vieną kartą apie tai esu rašęs savo straipsniuose. (Tik patikslinsiu: nepakenčiu komunistų kaip ir nacių. Prieš komunistus aš kovojau). Tačiau kitą sekundę jis gailisi vargšo seno kolaboranto, buvusio MVD pulkininko, Lietuvos, JAV, Izraelio ir sionizmo šmeižiko S. Alperavičiaus. Maždaug „tegul jau tas ordinas jam išlieka“. T. Čyvas šią prieštaringai vertinamą asmenybę gina remdamasis iškraipytais faktais. Dar daugiau, bando tų „faktų“ pagalba įvardinti M. Bairaką vos ne Maskvos statytiniu, lakstančiu į Maskvą ieškoti kompramato prieš S.Alperovičių.
Pirma, visą pono S. Alperavičiaus „mokslinę kūrybą“, kitaip tariant visišką sovietinį propagandinį mėšlą, galima pasiskaityti Vilniaus M. Mažvydo bibliotekoje. Į jokią Maskvą ar Lubianką, kaip teigia straipsnyje T. Čyvas, važiuoti nereikia.
Antra, S. Alperavičiaus prieškarinę Lietuvą šmeižiantis šešiasdešimt dviejų puslapių „kūrinys“ „Antiliaudinis vietinių savivaldybių pobūdis buržuazinėje Lietuvoje“, kuriame autorius keturiasdešimtyje puslapių sugeba prieškarinę Lietuvą įvardinti „fašistine“, išleistas 1957 metais, o ne 1949 metais, kaip teigia T. Čyvas. Praėjus ketveriems metams po monstro J. Stalino mirties. Tuo metu Lietuvoje dar kovojo ir žuvo paskutiniai Lietuvos gynėjai. Todėl verkšlenti, suprasti ar pagailėti kolaboranto, atidavusio visą savo gyvenimą okupanto priespaudos – jėgos struktūrai, tiesiog amoralu. Juo labiau, kad tuo metu atsisakiusių rašyti liaupsinimo raštus komunistams, jau niekas nebešaudė ir netrėmė. Ne vienas žydų kilmės lietuvis –intelektualai, akademikai, atsisakė rašyti tokius straipsnius.
Trečia, S. Alperavičiaus disertacija „Valstybiniai –teisiniai sąjunginių respublikų atstovavimo pagrindai SSSR organuose“ rusų kalba. Disertaciją taip pat yra Lietuvoje, bibliotekoje. Išleista 1971 m. Maskvoje. Apginta 1972 metais. Tos disertacijos pagrindu S. Alperavičiui 1994 metais buvo suteiktas akademinis „daktaro“ laipsnis. Ar nenorėtų T. Čyvas pasidomėti, kaip čia taip atsitiko praėjus ketveriems Lietuvos nepriklausomybės metams? Ar suvokia žurnalistas, kad šios disertacijos pripažinimas paneigia Lietuvos okupacijos faktą? Ar jam neįdomu būtų rasti atsakymą į klausimą kokių būdu ir kas apėjo LR Vyriausybes Nr. 549 1992 m. liepos 15 d. nutarimą „Dėl mokslo laipsnių ir pedagoginių mokslo vardų nostrifikavimo ir diplomų (atestatų) registravimo“ 2 dalis, „Nenostrifikuojami mokslo laipsniai ir mokslo vardai, suteikti už darbus, kurie nėra pagristi objektyvia mokslinių tyrimų metodika, o skirti komunistiniai ideologijai ir praktikai įteisinti bei pateisinti“? Kitaip tariant apėjo Vyriausybės nutarimą draudžiantį pripažinti sovietinį pseudo mokslinį propagandinį mėšlą akademinio laipsnio suteikimui? Tad kokiais nuopelnais Lietuvai remdamasis, prezidentas V. Adamkus apdovanojo kolaborantą?
Apie T. Čyvo straipsnyje minimus asmeninio biznio planus, neva Lietuvos žydų bendruomenė M. Bairakui trukdanti įgyvendinti. Melas. Atvirkščiai: Lietuvos žydų bendruomenės vadovybė bando neteisėtai pasisavinti jos nereliginei bendruomenei nepriklausančią religinę nuosavybę esant tikriesiems jos savininkams. Vienas jų – Kauno religinė bendruomenė. T. Čyvui siūlau kreiptis į Teisingumo ministerijos sekretorių poną P. Koverovą. Arba daktarą Š. Liekį, Žydų instituto direktorių. Paaiškins. Be kitų objektyvių priežasčių, dar ir dėl šios, tarp kitko, ir įstrigo visas žydų nuosavybės restitucijos projektas. Už „kampo“ laukia 170 milijonų litų, kolega T. Čyvai. Ir Kauno religinė žydų bendruomenė, teisėtai kovodama už Lietuvos valstybės Konstitucijos religinėms bendruomenėms garantuotą teisę į religinės nuosavybės atkūrimą, trukdo LŽB vadovybei apgaulės būdu juos pasiimti.
Toliau palieku kolegos Tomo Čyvo straipsnio turinį „likimo valiai“. Net neverta diskutuoti. Pasikartosiu, sakydamas, kad ramina tai, jog kolega Tomas Čyvas nesugeba šmeižti. Ačiū, Tomai.
