Valdo Adamkaus prezidentavimo laikotarpiai turi ir panašumų, ir skirtumų.
10 metų nuo V. Adamkaus pirmosios prezidento priesaikos. Tai nebuvo ištisinis laikotarpis, nes jį pertraukė kito asmens pasakyta ir sulaužyta prezidento priesaika, įtakojant burtininkams ir Rusijos deleguotiems specialistams. Todėl matome ne vieną, o du V. Adamkaus prezidentavimo laikotarpius. Jie turi ir panašumų, ir skirtumų. Pirmas panašumas tas, kad abu kartus V. Adamkus laimėjo rinkimus nedidele persvara prieš pagrindinius konkurentus susijusius su sovietine represine praeitimi ir naująja Rusija. Tačiau po to jis gavo kur kas didesnį visuomenės pasitikėjimą ir apklausose tebeturi didelę paramą nelyginant įkūnydamas viltį, kad padorioji Lietuva dar nepražuvo. Dalis Vilties prezidento S. Lozoraičio auros kažkuriuo stebuklingu blyksniu apšvietė žmonių akyse ir V. Adamkų. Aišku, kad ir jį norima kompromituoti.
O kadencijos skiriasi. Pirmojoje labai svarbi buvo V. Adamkaus aktyvi parama Lietuvos narystei NATO ir ES, taip pat parama idėjai, kad „Mažeikių nafta“ negali atitekti „Lukoilui“. Prezidentas turėjo savarankišką kritišką požiūrį G.Vagnoriaus vyriausybės atžvilgiu, tačiau be reikalo leisdavosi nuteikinėjamas prieš Seimą. Buvau Seimo pirmininkas, tai patyrėm ir labai gero bendradarbiavimo, ir mačiau kažkieno pastangų supriešinti. Laikotarpis buvo keblus – Rusijos krizė, Lietuvoje griuvo dvi vyriausybės. Tačiau padarėm daug.
Tarptautinė reprezentacija – pažymėtinai gera, V.Adamkus ligi šiol palaiko valstybės prestižą. Gina Lietuvos orumą nuo Rusijos diktato, nors vieną kitą šunybę, susijusią su apdovanojimais J. Borisovui arba V.Jakuninui ir dar kai kam, patarėjai jam užtaisė.
Antrojoje (po pertraukos) kadencijoje V. Adamkus laiko savo liniją ir gerą vardą tarptautiniuose dalykuose, tačiau, regis, nepajėgia stabdyti vidaus blogybių valstybės struktūrose kaip teismai, VSD, VRM. Anksčiau perspėjęs dėl oligarchijų pavojaus, neparemtas visuomenės ir partijų, tartum susitaikė su neišvengiamybe.
Manoma, kad jį pernelyg įtakoja neformali politikų grupė turinti savo atramas premjero aplinkoje ir TSPMI, kai kurioje žiniasklaidoje, nustatinėjusi kryptis VSD ir globojanti buvusių KGB rezervo karininkų reikalus arba interesus. Liustracijos procesas sužlugdytas, ir Prezidentas tam nepasipriešino, kaip būtų reikėję. Oligarchijos ir buvusio nomenklatūrinio režimo rėmėjai bei Rytų turistai perima valstybės valdymą. Europos lėšų nepanaudojam nė pusės. Energetinei socialinei krizei nepasirengėme.
Todėl į klausimą, kaip pasikeitė Lietuva per tuos 10 metų, atsakyti pirmiausiai reikia paneigiant užuominą, neva tai „V. Adamkaus laikotarpis“. Pati Lietuva, įvairiais motyvais išsirenkanti įvairius vadovus, pasirinko dvejopą būvį. Išorėje – lyg sustiprėjusi, atsilaikiusi ir pripažinta, o viduje – aršiai silpna, sutrikusi, nesusitarianti. Dezintegruota, infiltruota ir savaip jau putinėjanti. Tegul Prezidentas dar ką nors padaro, kad būtų geriau.
2008.02.26/27, pagal pasisakymą radijui
Vytautas Landsbergis yra Europos Parlamento narys
