Lietuvos žmones, o ypač nukentėjusius nuo sovietinės okupacijos, piktina tai, kad Lietuvos valstybė nededa nuolatinių pastangų iš Sovietų Sąjungos teisių perėmėjos Rusijos išreikalauti žalos atlyginimo. Tai tenka daryti atskiriems žmonėms, kurie žalos atlyginimo už okupacijos skriaudas nori išsireikalauti patys.
Vienas tokių Lietuvos piliečių buvo Algimantas Peleckas iš Utenos, 1941 m. būdamas vaikas kartu su tėvais ištremtas į SSRS šiaurę, į tundros zoną, į Jakutiją, ir ten nuo atšiauraus klimato visam gyvenimui tapęs neįgalus – jam buvo paralyžiuotos kojos. Jis kreipėsi į įvairaus lygio Rusijos teismus, bet visos jo pastangos Rusijos teismų buvo blokuojamos. Štai kokiais argumentais remdamiesi Rusijos teismai atsisakydavo pradėti bylą. Rusijos Federacijos Aukščiausiasis teismas aiškino, kad jam nepriklauso A. Pelecko bylos nagrinėti dėl to, kad ieškiniai dėl moralinės ir materialinės žalos atlyginimo sprendžiami rajoninio lygio teisme.
A. Peleckas kreipėsi į vieną iš Maskvos rajoninių teismų. Atsisakydamas priimti ieškinį to teismo teisėjas sakė, kad visus materialinius Rusijos Federacijos įsipareigojimus turi atlyginti Finansų ministerija, o ši ministerija yra įsikūrusi ne toje teritorijoje, kurią aptarnauja jo atstovaujamas teismas. A. Peleckas kreipėsi į nurodytą teritoriją aptarnaujantį teismą, bet ir šis rado priežastį nepriimti lietuvio pareiškimo: Rusijos finansų ministerija niekaip nesusijusi su piliečių deportacijomis.
A. Peleckas kreipėsi į dar vieną Maskvos rajono teismą, kuris paaiškino, kad ieškovas neįrodė, jog Rusijos Federacija yra Sovietų Sąjungos teisių perėmėja, o Lietuva ir Latvija (kur pareiškėjas turėjo apsigyventi po to, kai grįžo iš tremties, nes negalėjo prisiregistruoti Lietuvoje) nėra sudariusi su Rusija sutarčių dėl valstybinių skolų grąžinimo. Be kita ko, kalbėdamas Rusijos Federacijos vardu teisėjas savo sprendime rašė: "A. Peleckas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, ieškininius reikalavimus, o būtent ryšių tarp jo patirtos žalos ir Rusijos Federacijos ar jos pareigūnų atliktų veiksmų".
Po to A. Peleckui beliko kreiptis į LR Seimo Užsienio reikalų komitetą, prašant patarimo, kaip jam išsireikalauti bent moralinio atlyginimo iš savo skriaudėjo. Komitetas savo ruožtu kreipėsi į LR Seimo Pasipriešinimo okupaciniams režimams dalyvių ir nuo okupacijų nukentėjusių asmenų teisių ir reikalų komisiją.
Mūsų komisija nuolatos gauna žmonių skundų dėl atlyginimo už priverstinį kalinių ir tremtinių darbą ir kitą sovietų okupacijos padarytą žalą. Galioja įstatymas Dėl SSRS okupacijos padarytos žalos atlyginimo, tačiau derybos su Rusijos Federacija, kaip Sovietų Sąjungos teisių perėmėja, nevyksta, o žmonės, perėję įvairių lygių Rusijos Federacijos teismus, deja, irgi kol kas lieka tuščiomis rankomis. Reikalinga aktyvi Lietuvos Respublikos Vyriausybės veikla ir tarptautinė parama.
Kokius matyčiau galimus mūsų žmonių veiksmus, kurie judintų mūsų valdžią?
Galima kreiptis ir į Lietuvos teismus, nors žalą padarė šalis okupantė ir būtent ji ir turėtų kompensuoti padarytą žalą. Teigiamas Lietuvos teismo sprendimas verstų mūsų Vyriausybę ieškoti tarptautinės paramos. Rusijos Federacija, dalyvaudama žmogaus teises ginančių tarptautinių organizacijų veikloje ir stodama į Europos Tarybą, įsipareigojo mokėti kompensacijas iš okupuotų Baltijos valstybių ištremtiems asmenims, tačiau šių savo įsipareigojimų nevykdo. Būtina pasiekti, kad šie įsipareigojimai būtų pradėti vykdyti.
Lietuvos politinių kalinių sąjungos prezidiumas yra priėmęs nutarimą rekomenduoti savo nariams ir visiems kitiems nukentėjusiems kreiptis su atitinkamais ieškiniais į Lietuvos teismus, kad būtų jiems atlyginta patirta žala: ar dėl įkalinimo, ar dėl tremties, ar dėl prarasto turto ir sveikatos.
Konkrečiu A. Pelecko atveju Lietuvos valstybė privalo pasinaudoti savo piliečio diplomatinės gynybos teise, juo labiau, kad yra įvykdyta pagrindinė sąlyga diplomatinei gynybai pagal tarptautinę teisę: A. Peleckas išnaudojo visas vidaus teisinės gynybos priemones Rusijoje ir efektyvių priemonių jo teisėms ginti ten nėra. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 13 straipsnio 1 dalį Lietuvos respublikos piliečių diplomatinė gynyba užsienyje yra Lietuvos valstybės pareiga, o pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu (2001 m. liepos 11 d. nutarimas Nr. 893) patvirtintų Užsienio reikalų ministerijos nuostatų 5.1 punktą Lietuvos Respublikos piliečių diplomatinė gynyba užsienyje pirmiausia yra Užsienio reikalų ministerijos funkcija ir pareiga.
Komisija, apsvarsčiusi A. Pelecko atveju susidariusią padėtį, prašė Seimo užsienio reikalų komitetą pagal kompetenciją kreiptis į Užsienio reikalų ministeriją, įpareigojant ją ginti A. Pelecko teises diplomatiniais kanalais, pareiškiant Rusijos Federacijai oficialų Lietuvos valstybės reikalavimą atlyginti A. Peleckui padarytą žalą, o Rusijai nesutinkant su reikalavimu, pasiūlyti spręsti ginčą dėl žalos atlyginimo JT Tarptautiniame teisingumo teisme.
Neseniai ir 22 Seimo opozicinių frakcijų nariai pateikė paklausimą ministrui pirmininkui bei užsienio reikalų ministrui dėl sovietų okupacijos žalos atlyginimo. Keliami klausimai, kaip vykdoma 1992 m. birželio 14 d. Lietuvos piliečių referendume ir 2000 m. priimtame įstatyme dėl SSRS okupacijos žalos atlyginimo išreikšta valia: ar yra ir ar buvo sudaryta LR derybų su Rusijos Federacija delegacija dėl SSRS okupacijos žalos atlyginimo; kiek kartų ir kada buvo tuo klausimu kreiptasi į Rusiją; ar apie derybas informuotos tarptautinės organizacijos; kas numatoma daryti, kad būtų išspręsta žalos atlyginimo problema? ir kt.
Antanas Stasiškis yra Seimo Pasipriešinimo okupaciniams režimams dalyvių ir nuo okupacijų nukentėjusių asmenų teisių ir reikalų komisijos pirmininkas
