Mes nuplėšėme nuo tavęs Uždangą, ir tavo rega šiandien – neregint geležis. Koranas, XXII, 50
Jis įėjo, tas vyras didelėmis, sielvarto persmelktomis akimis, galima sakyti, net neįėjo, o įsklendė kaip pikta menantis šešėlis, ir tuojau pat ėmė nesustodamas kalbėti. Vėliau būta įvairių nuomonių, didžioji dauguma nusprendė, kad nebuvo jokio žmogaus, nes požymis „sielvarto persmelktomis akimis“ yra daugiau nei abejotinas argumentas bet kokiame teisme. Tačiau jo pasakojimas, kol kas dar nevirtęs legenda, klaidžioja atminties kalnynuose:
- „Mes sugrąžinsime jums tikrąjį regėjimą“ - štai tokią reklamą perskaičiau tą nelemtą mano gyvenimo dieną, nuo kurios viskas ir prasidėjo.
Iki tol gyvenau, ir viskas man sekėsi puikiai: nuostabi, laiminga vaikystė, gal kiek puritoniški, bet saiką ir skonį jaučiantys, vienas kitą dievinantys tėvai, rūpestingi ir vaiko sielai atidūs mokytojai, mylinti ir mylima išmintinga žmona, dailūs, stropūs ir pareigingi mūsų vaikai, erdvūs ir jaukūs mūsų namai.
Nebuvo dienos, kad sieloje aš nejausčiau džiugesio, sklidino skaidrios šviesos ramybės, kad mano akių nedžiugintų mano artimieji ir mano darbai bei siekiai. Gyvenau pasaulyje, kur batsiuviai siuvo batus, o kepėjai kepė duoną.
Tačiau vieną dieną ėmiau jausti, kad mano akys nebe taip aiškiai supranta šviesą kaip anksčiau. Tarsi jas būtų aptraukęs nuovargio giedravalkis – daiktų ir jausmų formos jau ne tokios ryškios, kaip anksčiau. Prisiminiau skelbimą, taip, kaip tik tą: „Mes sugrąžinsime jums tikrąjį regėjimą“.
Namas nurodytu adresu stovėjo Senamiesčio gatvelėje, daug sykių pro šalį praėjau ar pravažiavau, bet niekad neatkreipiau dėmesio, kad čia esama kokios nors gydymo įstaigos. Mane didžiuliame vestibiulyje pasitikęs liokajus maloniai palydėjo laiptais aukštyn, kur vyras žilsterėjusiais plaukais prisistatė esą profesorius ir paklausė, ar aš iš tiesų norįs atgauti tikrąjį regėjimą. Kadangi kabinete nieko daugiau nebuvo, neturėjau su kuo pasidalyti savo nuostaba, tik pasakiau profesoriui, kad nepažįstu tokio kvailo žmogaus, kuris nenorėtų atgauti tikrojo regėjimo.
Profesorius neprieštaraudamas linktelėjo galva, ištiesė popieriaus lapą, kuriame buvo kažkas parašyta (girdėjau, kad ligoniai turi pasirašyti sutikimą, tai yra, leistis gydomi), todėl lengva ranka pasirašiau ir laukiau, kol mane ims apžiūrinėti, matuos man akinius ir panašiai. Bet nieko panašaus nevyko. Kai aš paklausiau, kada gi man pagaliau uždėsite akinius, kurių iki šiol nė karto nesu dėvėjęs, profesorius liepė man užsimerkti, o paskui pasakė nei šį nei tą: mes nieko jums neuždėsime, mes jums nuimsime akinius.
Išėjęs į priimamąjį, vis dar negalėjau atsitokėti dėl netikėtumo, kadangi profesorius nieko man nedarė. Kai buvau užsimerkęs, viso labo pajutau nestiprų, staigų skausmą smilkinių srityje ir viskas. Kai atsimerkiau, nebuvo nei profesoriaus, nei, keista tai sakyti, prabangaus kabineto su ąžuolo baldais. Sėdėjau ant apšiurusios kušetės, pro seniai nevalytą langą smelkėsi drumsta popietės šviesa, o priešais mane – kažką telefonu kalbanti gailestingoji seselė baltu chalatu, kuri pasakė, kad mano regėjimas puikus.
Tiesa, mano regėjimas iš tiesų tapo puikus. Bet tai, ką mačiau, buvo tarsi iš kito pasaulio. Televizija rodė išsigimėlius, šalį valdė pusgalviai ir silpnapročiai, į politiką žmonės veržėsi nenorėdami pelnyti garbingo ir išmintingo žmogaus vardą, bet tapti vagimis, melagiais, parsidavėliais ir išdavikais; menu buvo vadinamas šlykščiausias kičas ir pornografija, nusikaltėliai ir žudikai būdavo išteisinami ir aprašomi laikraščiuose kaip šių laikų didvyriai, o nors kiek padorumo turintys žmonės skriaudžiami, ujami ir marinami badu, iš jų tyčiojosi visi, nes jie neturėjo jokio užtarėjo.
Mano tėvas buvo virtęs nuobodžiu, nuolat depresijos kankinamu girtuokliu, o motina - įkyria, visam pasauliui priekaištaujančia, paskalas renkančia, pavydžia ir pasibjaurėtina miesčione. Ir žmona, ir vaikai, ir giminaičiai – visi, visi aplinkui buvo pasikeitę, kankinami didesnių ar menkesnių ydų, nuolat nepatenkinti, tingūs, veidmainiški, godūs ir egoistiški. Ir aš pats, net ir aš pats buvau paliestas siaubingos, apokaliptinės degradavimo korozijos, žiūrėjau į save veidrodyje ir negalėjau atpažinti savo plėšraus, gintis pasirengusio ironiško, niekuo nepasitikinčio žvilgsnio.
Aš nebegalėjau pakęsti tokios pasibaisėtinos padėties, aš puoliau atgal, į ramią Senamiesčio gatvelę ieškodamas tos akių klinikos. Dienų dienas aš ieškojau šūkio „Mes sugrąžinsime jums tikrąjį regėjimą“ autorių, kad jie atitaisytų šią baisią neteisybę, kad pagaliau man grąžintų TIKRĄJĮ regėjimą, tegul ir prastesnį, tegul net ne tikrąjį, kad ir tą senąjį, bet kad tai būtų mano, mano regėjimas, tas, kurio aš noriu, kuris man nekelia kančios ir siaubo, bet niekas, niekas apie juos niekad nebuvo girdėjęs! Tuo metu per pasaulį keliaudavo daugybė perėjūnų, šarlatanų ir šundaktarių, todėl niekas nesistebėjo, niekas jų neieškojo.
Ir jūs, ir jūs, jeigu jūsų paklausiu, man atsakysit tą patį – kad tai, ką dabar matau, yra tikroji tikrovė, ir kad mane anksčiau gobusi skaidrios šviesos ramybė tėra sapnas... Kad viskas buvo tik sapnas, tik miražas...
Žmonės patalpoje šypsojosi, teisingiau pasakius, net nesišypsojo, jie tik stengėsi nutaisyti tokią veido išraišką, kokia įprastai užsidedama, kai nepažeidžiant skonio reikia reaguoti į svetimų vaikų arba ligonių išdaigas. Vienas iš jų, solidaus amžiaus, autoritetingai prie kaukolės prisiplojusiomis ausimis pasakė: „Vargšas, jis klaidžioja beprotybės tamsoje...“
Prie istoriją papasakojusio vyro skubiu žingsniu priėjo tarnautojas, ir jiedu greitai dingo už durų. Staiga pastarosios vėl atsidarė ir įbėgęs vyriškis sielvarto persmelktomis akimis desperatiškai sušuko:
- Po velnių, tenenuskambės tai kaip piktažodystė, bet kaip galiu nesielvartaudamas, negedėdamas ir be raudos žiūrėti į šį šiurpų reginį, kurį jūs su tokiu bukaprotišku, su tokiu aklu pasitenkinimu vadinate savo gyvenimu!
Dabar jį tarnautojas vilkte išvilko lauk ir jo niekas daugiau niekada nebematė.
