Jei Algirdas Brazauskas būtų didysis Lietuvos kunigaikštis, neseniai pasirodžiusią jo knygą "Ir tuomet dirbome Lietuvai" būtų galimą skaityti oriai, "Veide" rašo Vladimiras Laučius.
Jei jis būtų lietuvių Krivių Krivaitis, knygos žodžius "Dirbome ne tarybų, bet tikrajai, amžinajai Lietuvai" būtų galima skaityti net pamaldžiai.
Bet A.Brazauskas nėra nei krivis, nei kunigaikštis. Jis nesėdėjo soste, kuris, išsivadavus iš Rusijos, užtikrintų Lietuvos tęstinumą.
Jis sąmoningai tarnavo santvarkai, paniekinusiai žmoguje žmogiškumą. Nebuvo jis ir dvasinis lietuvių tautos vedlys, kad aiškintų rūpinęsis "amžinąja Lietuva". Jo knyga yra pasakojimas apie tai, kaip juoda gali būti tas pat, kas balta, kai praeitis – raudona.
Lietuva, kurios labui skelbiasi triūsęs buvęs LKP sekretorius, nebuvo valstybė. Tačiau A.Brazauskui jo sovietinė karjera dėl to neatrodo amorali ar mažiau prasminga. Knyga bylote byloja, kad jos autorius jautė pilnatvę, tarnaudamas metafizinei "amžinajai Lietuvai" ir jos sovietiniam liaudies ūkiui, kurio pasiekimais ir savo indėliu A.Brazauskas didžiuojasi.
Kitaip tariant, galima buvo dirbti Lietuvai be valstybės ir be politikos: grynajai dvasiai ir ūkiui – statyboms, pramonei, gyvulininkystei, "tarybinei liaudžiai".
Aristotelis moko, kad valstybės nestokojanti apolitiška būtybė yra arba gyvulys, arba dievas. A.Brazausko knygoje ši būtybė yra ir viena, ir kita: ir socialistinio darbo pirmeivis, ir jo tautinė dvasia.
Pavaizdžiai vadinasi vienas knygos skyrių, atspindintis marksistinį mokymą apie materialinę bazę ir kultūrinį antstatą: "Materialus dvasinės kultūros pamatas". Jame rašoma: "To meto Lietuvos vadovybė... niekada nepasidavė rusinimo... vėjams, niekada negailėjo lėšų... masinės kultūros materialinei bazei. Lemiamą žodį šioje srityje tardavę žmonės patys vienaip ar kitaip buvo susiję su kultūra arba bent troško jos."
Su kultūra susijęs ar jos ištroškęs A.Brazauskas knygoje duoda atkirtį tiems, kurie, vertindami politiką, o ne vien masinę kultūrą ar "dvasią" bei liaudies ūkį, vadina kolaborantais sovietinio režimo pakalikus, padariusius karjerą ant SSRS aukų kaulų. A.Brazauskas rašo apie savo bendražygius: "Okupacijos metais jie dirbo Lietuvai būtiną ir naudingą darbą. Juk kad ir kokius laikus – gerus ar blogus – visuomenė išgyventų, turi būti tai, kas užtikrina jos egzistenciją ir ateities perspektyvą: maisto ir kitokių materialinių vertybių gamyba, statyba, sveikatos apsauga..."
Mityba, būstas, saugumas, reprodukcija ir fizinis išlikimas – tai, kas, pagal Aristotelį, žmogų subendrina su gyvūnais – yra A.Brazausko supratimo apie "amžinąją Lietuvą" leitmotyvas. Plius dar "dvasinis penas" – antstatas, masinės kultūros dalykai. Taškas.
"Kas didesnis patriotas: ar tas, kuris okupacijos sąlygomis kelis dešimtmečius stiprino kaimo ūkį, ar tas, kuris per porą nepriklausomybės metų pavertė jį griuvėsiais?" – klausia savo knygoje AMB.
Pasirodo, tikrojo patriotizmo kriterijus – kolchozų sistemos gerovė. Galima būtų paklausti "patrioto" A.Brazausko ūkiškai: ar didžiausias patriotas yra tas, kurio dėka už trisdešimt Gintaro Petriko sidabrinių EBSW rankomis buvo žlugdoma Kauno pramonė? Galima klausti ir politiškai: ar patriotui turi rūpėti, kam jis tarnauja – nepriklausomai valstybei ir demokratinei santvarkai ar okupantams ir jų primestam totalitarizmui? Tikras patriotas negali būti abejingas savo tėvynės laisvei ir santvarkai; AMB – gali ir buvo.
A.Brazauskas iš peties pamokslauja vadinamiesiems moralizuotojams, "kaltinantiems kitus", tad pats smarkiai kvepia tuo, kuo kitus riebiai tepa. Pagal jo logiką, "geri ir blogi" yra ne žmonės ir jų moraliniai apsisprendimai, o viso labo "laikai", kuriais jie gyvena ir stengiasi kaip nors prisitaikyti. Moralinė atsakomybė nuo žmogaus pečių perkeliama "laikams". Tai patogus būdas niekšams jaustis moraliai nepakaltinamiems.
Aristotelio požiūriu, žmogų iš gyvūnijos pasaulio išskiria protas ir jo geba skirti gėrį nuo blogio. A.Brazausko nostalgiškai apdainuotoje TSR ši geba buvo gniuždoma. Knyga "Ir tuomet dirbome Lietuvai" – apie tai, kad šis žmogiškumą liudijantis gebėjimas tėra viso labo "antstatas", be kurio galima pragmatiškai apsieiti.
Vladimiras Laučius
