Tikriausiai nėra nė vieno, kuris nesuprastų, jog naudojantis viešuoju transportu ne tik sutaupoma asmeninių lėšų, bet ir prisidedama prie švaresnės aplinkos. Vis tik, šie, rodos, svarūs argumentai vargiai įtikina asmeninių automobilių savininkus, o ir kaltinti juos dar ankstoka. Pagaliau, juk apie kokią ekologiją paistoma, kai pradėjęs judėti autobusas paskandina gatvę juodų dūmų debesyje?
Apie kokią finansinę naudą galima kalbėti, jei kasdienėje kelionėje iš taško „A“ į tašką „B“ iššvaistoma kelis kartus daugiau laiko nei vykstant nuosavu transportu? O kur dar „patogumai“ sausakimšo visuomeninio transporto viduje... Po kelerių metų visa tai kai kuriuose pasaulio miestuose gali tapti istorija – penkiaviečiai autobusai, autobusai-tuneliai (straddling bus) ar net „skraidantys“ traukiniai meta iššūkį senosioms miestų transporto „madoms“.
Stagnacijos miesto transporto plėtroje priežasčių galima ieškoti ir statistikoje. 2011-iais metais Kinija pagamino 18 milijonų automobilių, pralenkdama JAV ir savo 2010-ųjų pasiekimus viršydama visu trečdaliu. Ko gero, tai tik dar vienas iš faktorių, dėl ko Azijoje vyrauja didžiausi žemėje transporto kamščiai. Milijoniniuose miestuose, tokiuose kaip Pekinas, automobilių grūstyse galima praleisti ištisas dienas! Taigi nenuostabu, kad būtent motyvuoti azijiečiai, o ne europiečiai, yra viešojo transporto naujovių autoriai.
Visgi patraukli visuomeninio transporto idėja plėtojama ir Vakaruose. JAV Vašingtono universiteto civilinės inžinerijos profesorius Džeris Šnaideris skatina atkreipti dėmesį į koncepciją, pavadinimu „greitasis asmeninis pervežimas“, kurios pagrindą sudaro vairuotojų nereikalaujantys miniatiūriniai autobusai ar vienbėgiai. Jų pranašumas slypi tame, kad jie vyksta ne sudarytais tvarkaraščių maršrutais, todėl keleivį gali pasiekti jam patogiu laiku. Toks, vos kelių vietų, vienbėgis galėtų būti iškviečiamas kaip koks liftas ir lėktų specialiai pritaikytais bėgiais, nuo kurių „nušokęs“, jau įprastu keliu, pasiektų laukiantįjį. Visiškai išplėtotoje „greitojo asmeninio pervežimo“ sistemoje savo mini-autobuso tereiktų laukti apie 30 sekundžių, o nuo tos akimirkos, kai šis nuo bendrojo kelio vėl „užliptų“ ant savo tako, per miestą keleivis skrietų it kulka.
Kad ir kaip būtų, visuomeninio transporto „madas“, bent jau idėjų lygyje, diktuoja Azijos šalys. Štai kad ir autobusų-tunelių koncepcija, kuri maždaug prieš metus apskriejo visą pasaulį. Šios kuriamos transporto priemonės ypatumas yra tas, kad ji „apsižergusi“ važiuojamąją kelio dalį slenka ilgomis atramomis virš automobilių stogų, taip visiškai išvengdama transporto grūsčių. Dar vienas viešojo transporto modelis vystomas Tohoku universitete Japonijoje, apie kurio vieną iš futuristinių planų esu jau rašęs. Japonai sugrumuliuliavo dar vieną dėmesio vertą prototipą – „sparnuotąjį“ miesto traukinį.
Paminėtosios ir dar daugiau kitų idėjų pagrįstai leidžia didžiausią pasaulio žemyną vadinti besiartinančio miesto transporto perversmo lopšiu, kuris ilgainiui neabejotinai sukels galvos skausmą asmeninių automobilių pardavėjams ir pakeis piko metu apokalipsę primenančias didmiesčių gatves.
Vilius Steikūnas
