Sakoma, kad kai ko nors tikrai nori ir atkakliai to sieki, viskas tampa įmanoma. Tiesa, žmogaus prigimtis skatina jį ieškoti tokio gyvenimo, kad darbo reikėtų įdėti kuo mažiau, o malonumo patirti daugiau, o lengviausia išeitis – nedaryti nieko. Daugelį gyvenimo aspektų galima įvardinti kaip nepalankiai susiklosčiusias aplinkybes, pamirštant žvilgtelėti į veidrodį.
Mūsų pašnekovas, ralio lenktynininkas Benediktas Vanagas profesionaliai sportuoti pradėjo būdamas jau 20 metų. Keletą metų važiavęs žiedinėse lenktynėse vėliau jis persėdo į ralio automobilį ir nuolatos buvo tarp lyderių savo klasėje. Po keleto metų intensyvaus dalyvavimo ralio maratonuose grįžęs į klasikinį ralį 2011 m. Benedikto ekipažas su šturmane Irina Kolomeytseva demonstruoja puikius rezultatus, o ambicijos jau šiame sezone užimti vietą pirmajame trejete – visiškai realios.
„Sakantiems, kad pasiekti ko nors savarankiškai automobilių sporte Lietuvoje neįmanoma, savo pavyzdžiu aš galiu įrodyti priešingai“, ‒ užtikrintai sako lenktynininkas.
Benediktas Vanagas (nuotr. asm. archyvo)
Koks yra tavo santykis su automobilių sportu?
Turbūt esu visiškai neatsiejamas nuo automobilių sporto, nors profesionaliai sportuoti pradėjau labai vėlai. Manau tai buvo kokie 1997 m., o tai reiškia, kad man tuomet buvo 20 metų. Iš tiesų tai yra labai vėlai, o taip nutiko todėl, kad iki tol aš tiesiog neturėjau galimybių. Automobilių sportas yra brangus, todėl turėjau pats užsidirbti pinigus arba vienokiu ar kitokiu būdu susirasti finansavimą tam, kad galėčiau pradėti. Nuo tada, jau praėjo 14 metų, visą tą laiką buvau labai aktyvus automobilių sporte ir nesigailiu dėl to.
Taigi esi ne tik lenktynininkas, bet ir pats sau finansinis rėmėjas?
Per tuos keturiolika metų man visuomet buvo įdomus automobilių sporto ir sporto rinkodaros santykis. Visą laiką rinkau informaciją, tą darau ir dabar. Paskutnius septyneris metus turiu ir įmonę, kuri užsiima sporto rinkodara. Iš pradžių tai buvo automobilių sporto rinkodara, dabar turime projektų ir su dviračiais, bandome ir ledo ritulį bei kitas sporto šakas.
Benediktas Vanagas (nuotr. asm. archyvo)
Didysis sportas visame pasaulyje, visų pirma, yra verslas. Iš pradžių buvo reikalingi finansai tam, kad galėčiau pradėti sportuoti, po to jau gali pasirinkti, kaip aktyviai tą darai. Automobilių sporte nėra ribų, nėra užbrėžtos viršutinės linijos – sumos, kurios tikrai užtektų. Tai techninė sporto šaka, kurioje iš tiesų labai daug lemia ne tik tavo meistriškumas, bet ir automobilis, su kuriuos tu važiuoji. Visų pirma, treniruotės yra be galo brangios, taip pat ir lenktynės.
Didelė dalis lenktynininkų savo karjerą pradeda nuo lenktynių kartingais. Ar tą etapą tu praleidai?
Kartingais aš taip pat važinėjau pakankamai daug, bet tai buvo daugiau pramoga, treniruotė, kadangi profesionaliai kartingais aš nelenktyniavau. Pagrindus įgijau žiedinėse lenktynėse ir tuo labai džiaugiuosi. „Žiedas“ gerai išmoko drausmės, ten supranti, ką reiškią trajektorija, kas yra greitas važiavimas. Prieš pradėdamas sportuoti įsivaizdavau, kad esu labai greitas lenktynininkas – greičiausias Vilniuje. Nuvažiavęs į pirmąsias treniruotes supratau, kad toli gražu taip nėra.
Iš žiedinių lenktynių perėjai į ralį? Ar nekilo sunkumų persiorientuoti prie vairavimo ir pačių lenktynių specifikos?
Automobilio valdymo principai yra tie patys. Didžiausias skirtumas tai, kad ralis yra kova su laiku, o žiedas – kova su priešininku. Laikas svarbus ir žiedinėse lenktynėse, bet ralyje tu važiuoji vienas ir tavo tikslas įveikti distanciją kiek įmanoma greičiau. Žiede turi krūvą priešininkų aplinkui, stumdaisi, ieškai savo pozicijos, žiūri, kur lenkti, kur nepraleisti. Lenktynės yra skirtingos, bet nuo to nei vienos yra geresnės, nei kitos blogesnės.
Žiedinėse lenktynėse važiavau pora metų ‒ įgavau pagrindus, tapau labai greitas, o kadangi ralis nuo pat pradžių buvo didžiausia mano meilė perėjau ten. Ralis yra gerokai brangesnis sportas, todėl negalėjau imtis jo nuo pat pradžių. Iki dabar važiuoju ten, tiesa, esu padaręs poros metų pertrauką, kuomet važiavau ralio maratonuose. Tai taip pat savotiška ralio atšaka, tačiau juose distancijos ypatingai ilgos.
Kuo tave taip traukia būtent ralis?
Ralis gyvenime man yra procesas, kuris niekuomet nenutrūksta, net ir sėdint dabar – man tai yra ralis. Tuo metu, kai tu sėdi prie starto linijos galbūt tuomet iš dalies apima pasitenkinimas, bet tuo pat metu tu supranti, kokį sunkų darbą turėsi atlikti. Greičio ruože mes tikrai nesimėgaujame, na galbūt ir yra tokių, bet ten yra tiesiog sudėtingas, sunkus darbas, kurį tu privalai padaryti be klaidų. Tik tada gali pasiekti norimą rezultatą.
Kalbama, kad ralis kaip nepatogus žiūrovams stebėti sportas ilgainiui vistiek išnyks. Kokia tavo nuomonė apie tai?
Ralis yra labai įdomus sportas, nors gal ir nepatogus stebėjimui masėms. Yra atskira grupė žmonių, kurie gali būti laikomi profesionaliais ralio stebėtojais – jie žino greičio ruožus, susiranda geriausias vietas ir puikiai praleidžia laiką. Taip pat yra ir masė žmonių, kurie atvyksta pabendrauti su draugais, išgerti alaus ir tuo pačiu pažiūrėti ralio. Bet tam pats ralis turėtų būti įdomesnis, o tai labai priklauso nuo organizatorių.
Benedikto Vanago ir Irinos Kolomeytsevos ekipažas „Rally Estonia 2011“ (nuotr. asm. archyvo)
Norint sudominti žmones raliu reiktų padaryti tris pagrindinius dalykus. Visų pirma, manau reikėtų ralį padaryti kaip galima artimesnį žiūrovui. Turbūt lengviausias būdas – vieną iš greičio ruožų organizuoti mieste. Toks etapas nebūtinai bus pats įdomiausias lenktynininkui, bet tai yra puiki galimybė parodyti žmonėms, kas tai yra ralis, o tie kuriuos jis sudomintų galėtų atvykti ir stebėti toliau.
Antra, serviso zonas, kuriose aptarnaujami automobiliai, reikėtų įrengti vietose, kur galėtų susirinkti daug žiūrovų, kad jiems tai būtų patogu. Ir trečia – aktyviai dirbti ir bendrauti su ralio stebėjimo vietomis, padaryti jas patogias, maksimaliai privažiuojamas, kaip galima išsamiau pateikti informaciją ir pasiūlyti kiek galima daugiau paslaugų ir patogumų.
Tavo ekipaže – šturmanė iš Ukrainos Irina Kolomeytseva. Kas lėmė tokį pasirinkimą?
Grįžtant į ralį man buvo reikalingas šturmanas, o Ramūnas, su kuriuos mes nemažai laiko važiavome prieš tai dabar jau dalyvauja su kitu ekipažu ir turi įsipareigojimų. Jis startuoti su manimi negalėjo, o man buvo reikalingas šturmanas. Aš ieškojau profesionalo ir tegu nesupyksta kolegos, bet Lietuvoje gerus ar turinčius potencialą tokiais tapti galėčiau suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų ir jų dar liktų laisvų. Irina keliamus kriterijus puikiai atitiko.
Benedikto Vanago ir Irinos Kolomeytsevos ekipažas „Saulė Ralyje 2011“ (nuotr. asm. archyvo)
Automobilių sportas yra savotiška „smėlio dėžė“ su labai aiškiomis ribomis, todėl visad galima rasti norimą informaciją, reikiamus kontaktus. Pirmuosius testus su Irina darėme žiemą, žiūrėjome, ar mes vienas kitam tinkame. Aišku, buvo pakankamai daug naujovių, pavyzdžiui, iki tol Irina skaitė rusiškai, o aš važiuoju pagal angliškas stenogramas. Atsirado niuansų, ties kuriais teko nemažai padirbėti tam, kad viskas pavyktų. Aš klasikinio ralio nevažiavau dvejus metus, Irina taip pat pusantrų metų aktyviai nesportavo, todėl šiuos metus mes paskyrėme tobulėjimui.
Antrąją interviu su ralio lenktynininku B. Vanagu dalį skaitykite rytoj.
