Nuo 2000-ųjų Lietuvos keliuose žuvo 735 dviratininkai. Daugiausia – 2002 metais, kada eismo įvykiai nusinešė 94 dviratininkų gyvybes. 2012-aisiais tarp žuvusiųjų avarijose buvo 32, pernai – 18 dviratininkų.
Labiausiai dviratininkų sveikatą ir gyvybes saugo dviračių takai. Tačiau jų vis dar per mažai, kad būtų išgelbėtos beveik visos ar netgi visos dviratininkų gyvybės. Kodėl takų vis dar trūksta? Kokių papildomų priemonių ar pastangų reikia, kad takų padaugėtų, o gal net ir atsirastų ištisas dviračių takų tinklas – panašiai kaip automobilių kelių? Lietuvos dviratininkų bendrijos pirmininkas L.Vainius sako, kad Lietuvoje artimiausiais metais nėra nė menkiausių prošvaisčių, kad būtų nutiestas visą šalies teritoriją apimantis dviračių kelių tinklas, nors tokio ir reikėtų. „Siekiamybė – bent jau miestuose sukurti nepertraukiamus dviračių tinklus“, - kalbėjo L. Vainius.
Regioninis tinklas – ir Estijoje
Pasak Lietuvos dviratininkų bendrijos pirmininko, šiandien dviračių takų tinklas šalyje plėtojamas chaotiškai. Atskirai vieni nuo kitų jį plėtoja miestų ir rajonų savivaldybės, parkų ir draustinių administracijos, šalia valstybinės reikšmės kelių – Lietuvos automobilių kelių direkcija. „Nieko blogo čia nėra. Daugelyje civilizuotų valstybių dviračių takų plėtros pradinis etapas buvo būtent toks. Tačiau atsiranda vis daugiau valstybių, kurios įvertino regioninių dviračių tinklų svarbą. Tai tinklas, kai dviračiu išvažiavęs, pavyzdžiui, iš Vilniaus, dviratininkas tam skirtais takais galėtų pasiekti atokiausius rajonus, poilsiui skirtas vietas ir t.t.. Tiesa, galbūt Lietuvoje dar nėra tokio didelio tarpusavy susisiekiančių takų poreikio. Tačiau gerai būtų, kad bent miestuose būtų tinkamai išplėtota dviračių takų infrastruktūra, o tada galbūt būtų pereita ir prie užmiesčio. Juk vėliau atskiros dviračių takų sistemos gali paprasčiausiai susijungti viena su kita“, - samprotavo L. Vainius.
Šiuo metu regioniniai dviračių takai, anot jo, jau kuriami arba stengiama juos kurti ne tik pažangiausiose šalyse Danijoje, Švedijoje, Vokietijoje ir Didžiojoje Britanijoje, bet ir Vengrijoje, kaimyninėse Lenkijoje ir Estijoje. Estai mus jau pralenkė kurdami elektromobilių infrastruktūrą, o dabar – ir dviračių.
Atbaido infrastruktūros nebuvimas
Lietuvoje, pasak L.Vainiaus, kas antrame name ar bute yra dviratis. Tačiau retas į kelią leisdamasis lietuvis, ypač – mieste, automobilį išmainys į dviratį. Dažniau nei prastas oras atbaidys nežinia: važiuoti judria gatve, laviruoti ant šaligatvio tarp pėsčiųjų ar rinktis dviračių taką su „kliūčių ruožu?
Takų didžiuosiuose miestuose - ne vienas kilometras, bet dažniausiai tai yra šaligatvio ar gatvės dalis, todėl važiuojant tenka „konkuruoti“ su pėsčiaisiais ar saugotis pro šalį skriejančių mašinų. Dar kebliau, kad šie takai neištisi – gali netikėtai baigtis, pakeliui pasitaiko ir bordiūrų, ir stulpų. Nėra net kalbos, kad išvažiavęs dviračiu iš Vilniaus, tarkime, į atokesnį Kupiškį, saugiai dviračių takais galėtum pasiekti kelionės tikslą.
„Gaila, bet Lietuvoje trūksta racionalaus požiūrio ir suvokimo, kad dviratis yra ne tik laisvalaikio, bet ir susisiekimo priemonė“, – apibendrino Lietuvos dviratininkų bendrijos pirmininkas.
Koordinuojanti institucija – ne Lietuvai?
Lietuvos dviratininkai pavydi britams, kurių šalyje pernai dviračių takams valstybė skyrė bemaž 100 mln. svarų (apie 400 mln. litų). Mūsų šalyje, pasak L. Vainiaus, irgi daugėja gerosios praktikos pavyzdžių. Pavyzdžiui, Kauno ir Klaipėdos miestai yra pasitvirtinę dviračių takų plėtros programą. Yra patvirtintos konkrečios atkarpos, kas ten bus daroma. Patvirtintos ir konkrečios pinigų sumos, reikalingos darbams atlikti.
„Logika sako, kad būtų gerai, jei būtų kokia nors viena įstaiga ar valstybinė institucija, atsakinga už tai, kad dviračių takai bent jau būtų nutiesti pagal vieną standartą. Bet realybėje to nėra ir sunku tikėtis, kad tokia institucija greitai atsirastų. Tai rodo ir nepavykęs Turizmo departamento prie Ūkio ministerijos eksperimentas. Prieš kurį laiką buvo dedamos pastangos sukurti dviračių infrastruktūrai plėtoti skirtą koordinacinį centrą. Tačiau nieko iš to neišėjo. Greičiausiai dėl to, kad dviračių takų paskirtis yra labai skirtinga“, - pasakojo L. Vainius. Jis siūlytų valdžios vyrams nuvažiuoti į Estiją arba Lenkiją ir pažiūrėti, kaip ten kuriami regioniniai dviračių tinklai. Tačiau Lietuvos dviratininkų bendrijos pirmininkas abejoja, ar nors viena institucija tam ryšis, nes kol kas iniciatyvos ryžtingiems sprendimams trūksta.
