„Mauritanija − tikriausiai pati nemaloniausia šalis, kurioje yra tekę kada nors būti“, – taip telefoninį pokalbį pradėjo Budapešto-Bamako ralyje Lietuvai atstovaujantys dalyviai. Šiuo metu jų automobiliai pasiekė Senegalą, nuo kurio iki finišo liko vos 1,5 tūkst. kilometrų. Sausio 25 dieną iš Vengrijos sostinės pajudėję ekipažai vasario 9 dieną kelionę baigs Gvinėjoje-Bisau.
Pervažiavę pilietinio karo nuniokotą nacionalinį parką, dalyviai pasiekė Mauritanijos sostinę Nuakšotą. Beveik milijoną gyventojų turintis miestas pasitiko ore tvyrančia smarve, kritinės būklės gatvėmis, šiukšlynų kalnais, visur besimėtančiais gyvulių lavonais ir sudegusių, sušaudytų ar kitaip suniokotų mašinų skeletais.
„Įsivaizduokite tokį vaizdą – į vežimą pakinkytas asiliukas ėda kritusį gyvulį. Aplink zuja basi vaikai - naršo po atliekų kalnus, plikomis rankomis kažką renka, o pamatę automobilius pribėga prašyti maisto. Kiekvienam atvykėliui toks vaizdas sukelia nemenką šoką“, – niūriais įspūdžiais dalinosi „Geros dovanos“ Lenkijos padalinio generalinis direktorius Ernestas Vasiliauskas.
Ralio dalyvius šiurpino ne tik mieste tvyrantis chaosas, bet ir vietinių įžūlumas. „Kas 2-4 kilometrus buvome priversti sustoti ir rodyti dokumentus. Keliuose patruliuojantys kareiviai įlenda pas tave į mašiną, rūko joje ir reikalauja pinigų ar smulkių dovanų.
Vienam prašančių davėme cigarečių, tuomet jis metė jas atgal piktai burbėdamas, kad rūko kitokias ir kad duodame per prastas. Visi čia susireikšminę ir įsivaizduoja esantys labai svarbūs. Tikriausiai nėra kuo stebėtis, visgi jie čia šeimininkai, kurie supranta, kad mes tik atvykėliai, šioje šalyje neturintys jokių teisių“, – atviravo E. Vasiliauskas.
Varžybų trasa nesvetingoje šalyje buvo irgi viena sudėtingesnių. „Jau galvojome, kad ralį teks baigti, vieną automobilių palikus smėlynuose, - pasakojo „Land Rover Discovery“ visureigiu Afrikos gilumon keliaujantis E. Vasiliauskas. – Paplūdimiu skriejome 110 kilometrų per valandą greičiu iki tol, kol prieš save pamatėme kopą.
Kolega nusprendė ją peršokti, bet tik užvažiavę pastebėjome, kad kitoje pusėje - skardis. Galinga jėga trenkėmės į žemę, šoktelėjome ir įsmigome į kitą kopą. Visas mūsų turtas išsibarstė po saloną, skardos sulinko taip, kad bagažinė visiškai nebeužsidaro. Bet kas smagiausia - nei vienas mūsų rimčiau nesusižalojo, o visureigis vis dar važiuoja be didesnių problemų.“
Tuo metu kita, senu mersedesu Lietuvos vėliavą Gvinėjos-Bisau link gabenanti komanda „Abacus“ džiaugiasi pasiekę kiekvieną naują varžybų stotelę.
„Būna dienų, kai pasižadiname kolegų ekipažą su prašymu padėti startuoti. Trosu pakinkytas visureigis išvelka mus iš stovyklos ir tada galime judėti toliau. – kalbėjo architektas Vaidas Gelžinis. – Vieną dieną leidomės maršrutu, nusidriekusiu palei paplūdimį, bet vis ieškojome vietos, kurioje būtų mažiau klampaus smėlio, kad galėtume įvažiuoti į asfaltuotą kelią.
Nuo pakrantės nieko nesimato, o sustoti ir apsidairyti negalime. Tad šturmanui teko iššokti iš važiuojančio automobilio ir rodant kryptį bėgti priekyje, kiek kojos leidžia. Savaime aišku, toks veiksmas sukėlė daug šypsenų mus lenkiančiai visureigių virtinei.“
Senaisiais Paryžius-Dakaras keliais vykstančio ralio rezultatų lentelėje matyti, kad vis dar pirmauja dvi slovakų komandos. Jei iki vasario 9 dienos didelių pasikeitimų neįvyks, pirmieji finišo liniją kirs „Raid Adventure Team“, vairuojantys „Nissan Navara“, ir „Knapek Motorsport“ atstovai su „Nissan Pathfinder“ visureigiu.
Budapeštas-Bamako dalyvių įspūdžiai: incidentas Mauritanijoje
