Kažkada tikru „liaudies automobiliu“ mūsų kraštuose buvo antros kartos „Volkswagen Golf“. Be pretenzijų, paprastas, bet važiuojantis. Tiesa, dabar šių automobilių liko jau nedaug, nieko amžino nėra. Keičiasi ir tendencijos. Jau nebijo lietuviai „prancūzų“. Štai viename Lietuvos miestelyje išlipau padaryti kelias naujojo „Dacia Sandero“ fotografijas, kai priėjęs pusamžis vyras užkalbino: „Čia nauja „Dacia“? Tai čia tiesiog „Renault“ paprastiems žmonėms? O kiek kainuoja? Aš, matai, su „Espace“ važinėju, bet dabar ir į šitas „Dacia“ pasidairau. Supranti, kaimynas iš Lenkijos parsivarė „Duster“, tai man labai patiko – taip ūkiškai padaryta.“
Antros kartos „Dacia Sandero“ – bene prieinamiausias „Dacia“ šeimynos atstovas. Pigiausios „Access” versijos su 1,2 litro darbo tūrio varikliu kaina - 26 170 litų. Na, tai pradinė kaina. Tam kad pirkėjas užeitų į pardavimo saloną ir užsikabintų. Realiai dauguma pirkėjų susikomplektuotų savo automobilį už kokius 30-35 tūkst. litų. O tai tikrai neblogai.
Sutinkant pagal rūbą
Antros kartos „Sandero“ nepretenzingas rūbas jau puošnesnis. Tiksliau, gal šiuolaikiškesnis. Tai tarsi visai padorus kostiumas. Tiesa, atkeliavęs ne iš asmeninio siuvėjo, o iš didelio prekybos tinklo. Nepretenzinga, tačiau visai šauniai žiūrisi. Kresnumo prideda „Duster“ stiliuje pūstelėti sparnai, aukštas „Sandero“ priekis atrodo vos ne šiek tiek agresyvokai (tiesa, nors automobilio prošvaisa didelė, priekinė „šypsena“ yra gana žemai). Tik žvelgiant iš galo „Sandero“ atrodo paprasčiau, bet čia kalta unifikacija – mažindami kaštus konstruktoriai gale paliko sedano „Logan“ žibintus.
Salone viskas pažįstama. Tai tarsi butas po kosmetinio remonto. Naujas prietaisų skydas, keletas rokiruočių (mikroklimato valdymo blokas dabar įkurdintas aukščiau), mūsų bandytas automobilis buvo ir su firmine multimedijos sistema. Tačiau bendri principai išliko – jokių įmantrybių, medžiagos paprastos, tačiau viskas suręsta taip monumentaliai ir ilgam, kaip senas rastinis namas. Beje, paprastumas visiškai neįtakojo ergonomikos – prie vairo savo poziciją randi greitai, jautiesi patogiai. Žinoma, keletas smulkmenų yra. Bet tik dėl šalutinių funkcijų. Štai elektrinių langų ir autopiloto valdymo mygtukai yra tikrai nepatogioje vietoje, kažkur apačioje prie peleninės, tačiau tai galima suprasti – kurdami šį automobilį prancūzai taupė net ir elektros laidų metrus.
Nauja širdis
Mums į rankas pakliuvo „Sandero“ su nauju „0,9 Tce“ varikliu. Viskas pagal naujausias biudžetinių automobilių žanro tendencijas – viso labo 900 kubinių centimetrų darbo tūris, 12 vožtuvų ir turbina. Rezultatas – 90 a.g. ir 135 Nm prie 2500 aps/min. Iš pradžių buvau nusiteikęs gana atsargiai, tačiau nustebau, kad šis motoriukas ramiausiai traukia ir nuo mažų sūkių. Jo nereikia pastoviai „sukti“, kad galėtum važiuoti paprastame miesto sraute. Na o jei užmini pedalą agresyviau, trijų cilindrų varikliukas džiugina panašia, kaip 1,6 litro darbo tūrio 16-os vožtuvų motoro trauka.
Bet kuriuo atveju, galima sakyti kad šis motoras tinka „Sandero“ modeliui. Žinoma, kartais juntamos trijų cilindrų vibracijos, tačiau tai ne kriminalas. Svarbiausia, kad motoras visuomet patogus naudoti, jis nėra svetimkūnis šiame automobilyje. Tiesa, gamintojo deklaruojamų kuro sąnaudų mums pasiekti nepavyko. Šių eilučių autorius automobilį bandė šaltą (minus 15-20 laipsnių) savaitgalį ir praktiškai lygiomis dalimis važinėjo greitkeliuose, krašto keliuose ir mieste. Mano vidutinės kuro sąnaudos, pagal „Sandero“ borto kompiuterį siekė 7,6 litro benzino.
Važiuojam
Antrojo „Sandero“ stiprybė – tikrai neblogai suderinta, tačiau „nepramušama“ pakaba. „Sandero“ vienodai smagiai rieda greitkeliu, duobėtomis Kauno gatvėmis ar kaimo vieškeliais. Pastarieji hečbeko visai negąsdina – riedant apšalusiais žvyrkeliais automobilis jautėsi visai puikiai, o salone nepasigirdo jokio plastiko barškėjimo. O svarbiausia, pakaba suderinta gana subtiliai, su charakteriu. Prancūzų mokykla juntama net ir biudžetiniame automobilyje.
Beje, „Sandero“ jau aprūpintas ir ESP sistema. Ji neatjungiama, tačiau veikia gana inteligentiškai – leidžia lengvus plaukiojimus. Tad užsigeidus su „Sandero“ galima važiuoti ir gana aktyviai.
Automobilis paprastiems žmonėms
Verdiktas automobilių apžvalgose – dalykas subtilus. Visų pirma čia yra itin daug subjektyvumo. Juk tai yra vieno žmogaus (na ir kas, kad savos srities profesionalo) nuomonė. Subjektyvumo čia neišvengsi. Ir aš čia prisipažįstu, kad nepretenzingi „Dacia“ automobiliai man visuomet patiko ir patinka. Ir patinka dėl nesunkiai paaiškinamų priežasčių.
Daugumą šiuolaikiškų automobilių kuria ne tiek inžinieriai, kiek marketingo specialistai. Jie sukuria tikslinę pirkėjų auditoriją, formuoja automobilio įvaizdį, kuria savotišką aurą. Žinoma, marketinginis pradas buvo ir formuojant visą „Dacia“ prekinį ženklą. Tačiau dėl savo biudžetinės specifikos visi „Dacia“ modeliai, tarp jų ir naujasis „Sandero“, išlieka inžineriniu produktu. Tai žavintis racionalumu ir paprastumu automobilis. Automobilis paprastiems žmonėms, o ne keliais riedantis žaisliukas.
