Prieš susitikimą skaičiau rusų kolegų straipsnius apie šią neeilinę asmenybę – kaip rusų žurnalistai jį „tarkuoja“, ir kaip jis atsakinėja! Supratau: šis žmogus – be kompleksų, ir joks klausimas nepasirodys jam nei įžūlus, nei nemandagus.
Baltijos šalių priešas Nr.1
Lietuviai (o ir latviai su estais) tikrai turi už ką nekęsti V.Žirinovskio – jis nuolat įžeidinėja Baltijos šalis. Pavyzdžiui, 2004 metų liepos 28 d. politikas prie Lietuvos ambasados Kaliningrade surengė mitingą, kuriame piktinosi vizų režimu Rusijos piliečiams, ir svaidėsi necenzūriniais žodžiais. „Mano padėjėjai užregistravo mane prieš keturias dienas, ir eilėje buvau 1328-tas. Man ką – čia 20 dienų laukti? Amerikiečiams Huseinas nepatiko – subombardavo, o mes stovime savo žemėje ir laukiame: oi, lietuviai, duokite mums vizą. Eikite jūs ant trijų raidžių!“
Mitingo pabaigoje, kaip visada, V.Žirinovskis išdalijo susirinkusiesiems po100 rublių (t.y.10 Lt)…
Žiniasklaidoje pasirodė ir kitas skandalingojo politiko siūlomas Kaliningrado problemos „sprendimas“: „Jei mane paskirtų užsienio reikalų ministru, pirmąją dieną pasakyčiau Lietuvos konsului – arba įvedate tvarką Kaliningrade, arba mes tą pačią minutę sustabdome atominių atliekų išvežimą iš Ignalinos atominės elektrinės!“
Aršusis politikas ne sykį siūlė tramdyti Lietuvą tankais. „Lietuva – ekonominis ir politinis nulis. Tik stengiasi išnaudoti visas galimybes, kad parodytų Europai, jog kažką reiškia“.
Latvijos nebeliks?
Šių metų kovą duodamas interviu Latvijos televizijos kanalui LTV ir vertindamas latvių įstojimą į NATO, politikas pareiškė: „Iš Latvijos nieko neliks. Latviją ir latvių kalbą visi pamirš. Nieko neliks, prisiminkite! Atsiras herojų, žmonių ir desantininkų. Mes visi sunaikinsim, jei imsitės rusų ir rusiškų mokyklų. Aš tai pažadu. Yra ir pinigų, ir žmonių. Mirtininkų yra. Nieko neliks“.
Vis dėlto V.Žirinovskio užgauliojimai mūsų ir kaimynų adresu labiau primena didžiulio šuns draskymąsi: piktai atrodo, garsiai loja, bet nekanda…
Trumpa instrukcija
Naktį prasikratę traukinyje rytą nulėkėme tiesiai į interviu.
Liberaldemokratų frakcija užima visą dešimtąjį Dūmos aukštą. Mus pasitiko V.Žirinovskio atstovas spaudai. „Sakykite, kaip su juo kalbėtis, kad būtų atviras (na, ir nešliūkštelėtų man į veidą kokio nors gėrimo…)?“
- Būkite nuoširdi – to užteks.
Vaikų darželio opozicionierius
Kabinete stovi karaokės aparatas su didžiuliu TV ekranu, ant sienų kabo V.Žirinovskio portretai ir pasaulio žemėlapis. Netrukus pasirodo ir pats politikas. Rimtas, pavargęs, net niūrokas. Vienmarškinis.
– Vladimirai Volfovičiau, ar tiesa, kad jus dėl Stalino išmetė iš vaikų darželio (šį faktą pasufleravo atstovas spaudai)?
– Ne dėl Stalino, o jo mirties metais. Buvau nepaklusnus vaikas, matyt, trukdžiau darželio auklėtojoms. Visiems duoda vieną mašinėlę, ir jie žaidžia krūvoje. O aš susirandu kitą ir įsitaisau atskirai. Arba sustato visus į eilę ir liepia iš vieno šaukštelio gerti žuvų taukus… O aš – „brezglivij“, man būdavo šlykštu gerti tuos taukus ir dar iš vieno šaukštelio. Nenorėjau būti bandoje… Jau tada išryškėjo polinkis būti opozicijoje, taigi neatsitiktinai ir šiandien aš – opozicinės partijos lyderis.
Bausmė už nepaklusnumą
– Protestai tikriausiai tęsėsi ir paauglystėje?
– Mokiausi gerai, atestate nebuvo trejetų. Tik elgesio pažymį vis sumažindavo už pokalbius per pamokas. Tiksliau, už pasakinėjimą. Naiviai maniau, kad mokytojas klausdamas nori išgirsti atsakymą. Tik vėliau supratau, kad jis tikisi atsakymo iš to žmogaus, kurio klausinėja…
Vėliau prasidėjo politiniai būreliai: diskutuodavome, ginčydavomės… Mano nuomonė dažnai nepatikdavo. Todėl tris kartus buvau išmestas iš mokyklos. Bet tik trims dienoms – tokia bausmė. Tačiau chuliganas niekada nebuvau.
Tėvas – tik iš pasakojimų
– Mano mama nespėjo gauti išsilavinimo, nes anksti ištekėjo. Po karo dirbo valgykloje, nešiojo indus, vėliau pakilo iki administratorės pareigų. Direktore netapo, nes nenorėjo stoti į komunistų partiją. O su mano tėvu anksti išsiskyrė… (V.Žirinovskio motinai tai buvo antroji santuoka – aut. past.) Tėvas buvo teisininkas, labai išsilavinęs, baigęs du Sorbonos universiteto Paryžiuje fakultetus. Tačiau… karo pabėgėlis iš Lenkijos. O Stalinas po karo įsakė pabėgėliams grįžti atgal į savo tėvynę. Mama 1946 metais dar aplankė jį Varšuvoje, bet grįžti į Rusiją jis negalėjo, nes neturėjo pilietybės. Iš pirmos santuokos mama susilaukė penkių vaikų, o su mano tėvu – tik manęs.
Tėvą V.Žirinovskis pažinojo vien iš mamos pasakojimų, nes jis žuvo autoavarijoje tais pačiais 1946-aisiais, kai gimė Vladimiras…
– Ar tiesa, kad jūsų tėvas kilęs iš Lietuvos?
– Sunku pasakyti. Jokių archyvų neturiu. Kadangi Lietuva ir Lenkija arti, gal kažkoks ryšys ir yra…
Nė viena meilė nepamiršta
– Ar jūs prisimenate savo pirmąją meilę?
– Žinoma! Tai buvo Alma Atoje, kur užaugau. Klasėje man patiko trys mergaitės.
– Trys vienu metu?
– Ne, iš eilės! Nuo aštuntos iki 11-tos klasės jaučiau simpatiją Alai, Galiai ir Svetai. Ir iš paralelinės klasės kelioms. Pati pirmoji meilė aplankė sulaukus 12-likos. Buvau nusižiūrėjęs vieną mergaitę, vardu Tania Apbielova, dabar Maskvoje gyvena. Visas savo meiles iki šiol atsimenu. Vardus ir pavardes. Ala jau mirusi. Širdis neatlaikė…
– O jus merginos mylėjo?
– Taip, mylėjo. Žinojau, kurioms patinku, bet visoms jausmų rodyti negalėjau.Romantika – tik bučiniai laiptinėj
Nors V.Žirinovskio biografijoje nurodoma, kad jis – oficialiai išsiskyręs, vis dėlto teigia, kad gyvena kartu su žmona Galina. Ji – garsaus atsargos generolo Aleksandro Lebedevo dukra. Su būsimąja žmona Vladimiras susipažino 1968 m., o vedė iškart po tarnybos sovietų armijoje 1972 m.
– Ar dovanodavote žmonai gėlių, eidavote į romantiškus pasimatymus?
– Ne, mūsų draugystė buvo rami. Susipažinome vasaros stovykloje Picundoje. Palapinės stovėjo šalia, paplūdimyje irgi įsitaisydavome greta. Sausi tie susitikimai. Kai reikėjo išvažiuoti, pasikeitėme telefonais, susiskambindavome, trejus metus susitikinėjome, o paskui susituokėme. Jokios romantikos, jei neskaičiuosime bučinių jos namo laiptinėje. Mažai gėlių dovanodavau. Ir santuokoje viską užgožė buitinės problemos…
1972 m. gimė sūnus Igoris, beje turintis motinos mergautinę pavardę. Jis – teisininkas, dirba Dūmoje tėvo asistentu.
„Moterų buvo…“
„Vladimiras – labai emocionalus, – prieš aštuonerius metus Suomijoje žurnalistams tvirtino V.Žirinovskio žmona Galina. – Dovanoja man rožių ir namuose niekada neperjunginėja TV kanalų, neatsiklausęs kitų“. Žmona vadino Vladimirą romantiku, kuriam patinka rami muzika. Ką Galina bandė apgauti? Juk spaudoje nuolat pasirodydavo straipsnių apie politiko nuotykius su moterimis. O apie vieną mylimąją Žirinovskis ir pats atvirai prisipažino.
– Visada svajojau apie didžiąją meilę. Ir romantiška pažintis įvyko! Kiek man metų tada buvo? 38-eri? Tai buvo santykių su žmona atšalimo periodas.
Skrisdavau į Peterburgą, ta moteris atvažiuodavo pas mane… Norėjau dovanoti jai gėlių. Troškau padovanoti visą pasaulį! Su ta kita moterimi išsiliejo didžiosios meilės aistra, romantika… Ir, sakyčiau, nuostabu, kad visa tai įvyko ne jaunystėje, o brandesniame amžiuje.
– Ar tokių mylimųjų buvo ir daugiau?
– Nenoriu sakyti, kad buvau neištikimas žmonai, bet moterų buvo… Aš jas visas mylėjau ir tebemyliu.
Pasiūlymas - kitokios santuokos formos
– Apie ką dar mėgstate kalbėti taip aistringai kaip apie politiką?
– Apie auklėjimą. Šioje srityje ir pas mus, ir pas jus, Lietuvoje, reikalai smarkiai šlubuoja. Vaikus neteisingai auklėja! Permaitina, per daug šiltai rengia, per daug pataikauja. Per didelė motinos meilė vaikui turi neigiamų pasekmių. Nes tada jie pradeda labai mylėti tėvus, o užaugę nebesugeba pamilti kito žmogaus.
– Kalbate iš savo patirties?
– Ne, matau iš kitų patirties. Pavyzdžiui, dabar labai daug žmonių skiriasi. Ir tai normalu, nes pavargsta vieni nuo kitų, keičiasi. Todėl tos religinės dogmos – gyvenimas iki mirties, negalima skirtis ir t.t. – yra neteisingos. Reikia keisti visuomenės normas ir ieškoti kitų santuokos formų!
Daug žmonių tuokiasi iš išskaičiavimo, dirba nemėgstamą darbą, todėl pradeda sirgti. Ir tik dėl to, kad yra nelaimingi asmeniniame gyvenime ir darbe. Šie klausimai man rūpi.„Mielai vesčiau jauną…“
– Ką jūs siūlytumėte pakeisti santuokoje?
– Aš už tai, kad nebūtų ribojamas santuokų skaičius ir amžius, nuo kada galima vesti. Jei mergina pastojo 15-likos, tegu gimdo, o ne darosi abortą. Arba, kodėl, norint sukurti antrąkart šeimą, reikia nutraukti pirmąją santuoką? Tegul lieka ir pirmoji šeima!
– Ką jums reiškia ištikimybė?
– Man viskas greitai nusibosta. Taip pat ir asmeninis gyvenimas. Manau, tai normalu, o mes smerkiame. Sako, „išdavystė“. Kokia išdavystė? Normalus yra žmogaus poreikis turėti kitą draugą ar partnerį. Bet ne – neigiame, smerkiame, ir tai mus kankina.
– Bet jūs vis dar gyvenate kartu su savo žmona…
– Na, ir kas? To maža!
– Kankinatės?
– Kankinuosi. Ir ji kankinasi.
– O kodėl tuomet gyvenate?
– Tai – duoklė visuomenei. Nepatogu prieš vaiką, anūkus… O šiaip mielai vesčiau kitą, jauną. Kartais siūlau merginoms, bet jos netiki, mano, kad juokauju. Žinomi žmonės – našta...
Man, pavyzdžiui, sunku susirasti meilužę, nes moterys netiki, kad man to reikia! Sunku susipažinti. Aš juk visąlaik kaip zoologijos sode! Į mane žiūri, prašo autografų, nusifotografuoti… O man gal paprasčiausiai norisi pasikalbėti. Kur aš pasikalbėsiu?
– Skriskite į kitą šalį, kur jūsų nepažįsta, ir pasikalbėsite…
– Dabar žmonės išsivažinėjo po visą pasaulį, iš Rusijos išvažiavo gal 15 milijonų, todėl niekur nebepasislėpsi, visur pažįsta. Visur rusiškai kalba.
Vladimiras prisipažino, kad jau 10 metų svajoja „kaip visi“ nueiti į viešą pirtį: paimti vantą, prisileisti „taziką“ vandens, pasikaitinti, pagerti alaus. Bet kur tau! Vos pasirodo, iškart visi pirštais bado, o darbuotojai pradeda perdėtai rūpintis… Arba nuskrido V.Žirinovskis į Maldyvus, manė – pailsės… Tik staiga priešais ateinanti pora sveikinasi: „Laba diena, Vladimirai Volfovičiau…“
– Čiukotkoje, Kamčiatkoje ar Kanadoje – visur tas pat. Mane atpažįsta!
Kaip triušiai narvelyje
– Vis dėlto kodėl jums sunku susipažinti – ar todėl, kad moterys bijo, ar kad nepatogu prieš visuomenę?
– Ir prieš visuomenę nepatogu. Tuoj spauda pradės rašyti – Žirinovskis su kažkuo kažką...
– Tai kad ir dabar rašo… Vis dėlto gyventi „užspaudus“ irgi blogai.
– Aš kai ką paslapčia darau… Bet viską paskubomis, o man taip nepatinka. Norėčiau pasivaikščioti po bulvarą, nuvažiuoti paatostogauti. Tačiau negaliu, visur pažįsta! Pasienyje, policija. Galiu tik slapta, kad kažkur į butą man atveš... Tai kas iš to išeina?
– Kaip triušiai?
– Kaip triušiai narvelyje... Man tai nepatinka, ir merginai nepatinka. Ir kur dar tokią tyrą ir švarią rasti? Juk turiu kažkur pamatyti, susipažinti… Juk negaliu kaip Berija – jis duodavo įsakymą, ir jam atveždavo gražias merginas tiesiog iš gatvės į kabinetą. Aš taip negaliu. (Bet juk ką tik sakė, kad gali tik paslapčia, kad kažkur į butą atveža…)
Prekinis ženklas – „Žirinovskis“
Atsisveikindama įteikiau pašnekovui butelį „Gedimino“ degtinės: „Galite tai priimti kaip kyšį – jei kas nutiks, tikiuosi tarptautinės ir asmeninės paramos“. V.Žirinovskis į tai atsakė: „Na, šitas jūsų kunigaikštis jau nebegyvas, o aš jums padovanosiu tokio, kuris ir dabar gyvena, degtinę. Galėsite per Naujuosius metus atsidaryti, paragauti, palyginti“. Ir… įteikė savo vardo degtinės butelį.
Reikėtų pridurti, kad Rusijos piliečiai ir svečiai gali įsigyti ne tik Žirinovskio degtinės, bet ir garsajuosčių su Vladimiro Volfovičiaus dainomis bei kepurę – žirinovką. O rugpjūčio mėnesį pasirodė užsienyje gaminamas odekolonas „Žirinovskij“!
Maskva – Vilnius
„Antra pusė“.
