Dar niekas - nei prieškarinė nepriklausomos Lietuvos valdžia, nei pusę šimto metų joje šeimininkavę okupantai - taip negirdė jos žmonių, kaip dabar girdo nepriklausomybę atgavusio krašto laisva, demokratiška ir daugeliu atžvilgiu visai nebloga valdžia. Tik jos, t.y. valdžios, santykį su alkoholiu ir alkoholizmo problemomis galima apibūdinti dviem žodžiais: netvarka ir nebaudžiamumas. Apie tai ir yra šis rašinys.
Kol įsiaudrinusių skaitytojų komentarai už tokį nepriklausomos Lietuvos įvaizdžio žeminimą mėnraščio popieriaus dar neįkaitino iki raudonumo, skubu pasiaiškinti, kad nesu blaivininkas ir nenoriu Lietuvos atversti į blaivybę. Garaže visada laikau dėžę “Kalnapilio”, o užėjus draugams ar bičiuliams rūpestėlį dažnai skandiname konjake. Be to, beveik niekas, tuo labiau jokia valdžia, prievarta nieko negirdo. Girdymas šio straipsnio antraštėje reiškia, kad valdžia tik sudarė tokias palankias sąlygas plisti alkoholizmui, kokių anksčiau nebuvo. Ypač tos sąlygos palankios nepilnamečių girtuokliavimui ir iš to pelnytis linkusiems kai kuriems neprincipingiems verslininkams.
Sovietinis paveldas
Daug kas tiek Lietuvoje, tiek išeivijoje dėl plačiai paplitusio alkoholizmo turi apgaulingai sąžinę nuraminantį ideologinį pasiteisinimą: tai paveldas iš sovietinio laikotarpio, kuriuo atsikratyti dar kol kas nevisiškai pavyko. Esą sovietai sąmoningai skandino Lietuvą alkoholyje, nes girtą tautą lengviau valdyti.
Neturiu noro ir nematau reikalo teisinti sovietų valdžios ar okupacinės politikos, tačiau, manau, kad toks aiškinimas negali būti naudingas sprendžiant svarstomą klausimą, nes iš esmės yra klaidingas.
Sovietinė sistema rėmėsi utopine marksistine teorija, kuri nepajėgė išpildyti savo ekonominių pažadų. Ji buvo tokia nenaši, kad, užuot pateikusi savo visuomenei žadėtąjį materialinių gėrybių perteklių, ji nepajėgė visuomenės aprūpinti net būtinomis prekėmis. Norėdama išvengti infliacinės ekonominės katastrofos, sovietų valdžia buvo priversta ieškoti kelių, kaip į iždą susigrąžinti rublių perteklių. Alkoholis kaip tik ir buvo viena iš tų nedaugelio prekių, kurią sovietai sugebėjo gaminti pigiai ir masiškai. O kadangi ši prekė nuo seno turėjo plačią paklausą, tai valdžiai ji buvo patogi priemonė išvengti infliacijos. Žodžiu, alkoholis sovietams pasitarnavo ne tiek politiniams, kiek ekonominiams tikslams. Dėl to ir būdavo beveik periodiškai Kremliaus organizuojamos blaivybės akcijos, kai per didelio alkoholio vartojimo ekonominė žala imdavo viršyti jo, kaip infliacijos kontrolės mechanizmo, duodamą naudą.
Lietuvai atgavus nepriklausomybę ir perėjus iš marksistinės komandinės į laisvos rinkos ekonomiką, alkoholis nebeteko iki tol turėtų antiinfliacinių rinkos reguliavimo funkcijų. Todėl reikėjo sukurti visiškai naują alkoholio gamybą, prekybą ir vartojimą reguliuojančią įstatyminę bazę. Tokiu būdu viskas, ką šioje srityje turime, yra sukurta jau po nepriklausomybės atkūrimo.
Teigiami ir neigiami pokyčiai
Nebūdami iš principo nusistatę prieš saikingą ir atsakingą alkoholinių gėrimų vartojimą, mes nesame linkę visus po nepriklausomybės šioje srityje įvykusius pokyčius vertinti neigiamai net ir tuo atveju, jei jie netiesiogiai prisidėjo prie alkoholio vartojimo padidėjimo. Taigi faktą, kad šiuo metu Lietuvoje yra kelis kartus daugiau užeigų ir parduotuvių, kur prekiaujama ir alkoholiniais gėrimais, negu kad jų buvo sovietmečiu, reikia, mano nuomone, vertinti teigiamai. Sovietmečiu prekybos ir paslaugų sfera buvo labai apleista, todėl tiek kiekybiniai, tiek kokybiniai jos pagerinimai buvo neišvengiami. Kita vertus, prohibicija, kur ji buvo taikyta, pasirodė visiškai neefektyvi kovojant su alkoholizmu. Manau, kad dirbtinis parduotuvių skaičiaus ribojimas, kur pilietis turėtų laukti ilgoje eilėje, norėdamas nusipirkti alaus, taip pat duotų priešingų rezultatų.
Kita vertus, visame civilizuotame pasaulyje prekyba alkoholiu yra ir kontroliuojama, ir reguliuojama. O tai daryti sunku arba beveik neįmanoma, kai alkoholis pardavinėjamas mažuose, vieno žmogaus aptarnaujamuose kioskeliuose. Be to, kuo mažiau žmonių gali stebėti prekybą alkoholiu, tuo didesnė pagunda dėl didesnio pelno apeiti įstatymus. Manau, kad ir nepilnamečiams lengviausia alkoholio įsigyti tokiose vietose. Todėl reikėtų atsisakyti prekybos alkoholiu mažuose kioskeliuose, kaip kad yra daugelyje kraštų.
Sovietmečiu niekam į galvą nebūtų toptelėjusi mintis ieškoti alkoholio degalinėse. O dabar vairuotojai, sustoję pagirdyti benzino ištroškusio automobilio ar sunkvežimio motoro, gali ir savo troškuliui numalšinti čia pat parūpinti alaus, vyno ar net degtinės. Manau, kad įstatymo pakeitimas, leidžiantis alkoholiu prekiauti degalinėse, labai patogus dviems vartotojų grupėms: tiems, kurie mėgsta prie vairo sėsti jau išgėrę, ir tiems, kuriems patinka gerti vairuojant.
Apie šios “troškulio kankinamiems vairuotojams” įstatymų leidėjų padovanotos dovanos padarinius pavyzdžių būtų galima prirankioti tiek, kad jais užpildytume kelis “Akiračių” numerius. Tačiau pavyzdžiais aš jūsų nekankinsiu. Vis dėlto vieną pavyzdį trumpai paminėsiu dėl jame slypinčios potekstės, apie kurią verta daugiau pamąstyti.
O buvo taip. Vieną ankstyvą praeito mėnesio rytą penki jauni Subačiaus miestelio vyrai nuvažiavo į netoliese esančio Karsakiškio bažnytkaimio degalinę nusipirkti degtinės. Grįždami lenkė sunkvežimį, jį lenkdami užkliudė. Automobilis metėsi į kitą kelio pusę, kur susidūrė su priešinga kryptim važiavusiu kitu sunkvežimiu. Trys jauni vyrai žuvo iškart, kiti du sunkiai sužeisti be sąmonės nuvežti į ligoninę. Visiškai sulamdytame automobilyje ant grindų gulėjo sveikut sveikutėlis ką tik nusipirktos degtinės butelis. O dabar - svarbiausia šios tragiškos istorijos smulkmena: tai atsitiko 7 valandą ryto.
Beveik niekur kitur civilizuotame pasaulyje tokių nelaimių nebūna ir nebūdavo septintą valandą ryto. Net ir sovietijoje...
Laisvė gerti be pertraukos
O pagundai paminėti šį tragišką pavyzdį neatsispyriau todėl, kad jis man pačiam paaiškina, kodėl vaikštant Amerikos žeme man nereikia drąsos prisipažinti, kad esu liberalas. Nes tai - žodžio, minties, sąžinės laisvės liberalizmas. Vytauto Kavolio, Algimanto Mackaus, Algirdo Juliaus Greimo, Vinco Trumpos, Vinco Rastenio ir daugybės kitų “Santaros-Šviesos” vienminčių liberali tradicija. Taip, ir Vinco Rastenio, kadaise buvusio tautininkų partijos sekretoriaus, vėliau kartu su mumis steigusio liberalius “Akiračius”... Nes tai liberalizmas, kuris netvirtina, kad skęstančiųjų gelbėjimas - jų pačių reikalas, kuris nedraudžia ir valstybei tuo reikalu rūpintis. O Lietuvoje kai kurie liberalai bando mane įtikinti, kad tie, kurie pradėję geria tol, kol turi ko gerti, turi patys rūpintis savo išsiblaivymu. Valstybė neturi teisės kištis į jų reikalus. Tuo labiau varžyti jų laisvę gerti tiek, kiek nori ir kada nori.
Bėda su tokiu “liberalizmu” ta, kad jo padariniai kartais labai skaudžiai paliečia ne tik pačius geriančius ir pertraukos gėrime padaryti nebepajėgiančius alkoholikus, bet ir atsitiktinai į jų aplinką patekusius pašaliečius, gimines, draugus ir sugėrovus.
Laimingi tie, kurie begerdami užmiega. Tai leidžia jiems šiek tiek prasiblaivyti ir grįžti į normalią arba bent pusiau normalią būseną. Kiti be saiko gerdami apsinuodija alkoholiu - juos tenka gelbėti ir gaivinti ligoninėse. Bet yra ir tokių fiziškai stiprių individų, kurie nuo besaikio gėrimo apsinuodiję alkoholiu lieka stiprūs ir agresyvūs, tačiau praranda nuovoką ir nebesupranta ką daro. Liaudis tai vadina baltosios karštligės priepuoliu. Lietuvos spaudoje netrūksta pranešimų, ypač iš kaimo, kaip po ilgalaikio girtuokliavimo sugėrovai nei iš šio, nei iš to griebiasi peilių ir ima vienas kitą mirtinai badyti. Draugai nuduria draugus, vyrai žmonas ar žmonos vyrus, tėvai vaikus, kartais net kūdikius. O kai išsiblaivę supranta, ką padarė, dažnai ir patys nusižudo.
Kai Lietuvos laikraščiuose beveik periodiškai kartojasi šitokie nuo besaikio gėrimo apdujusių alkoholikų sveiku protu nesuprantamų nusikaltimų aprašymai, tai išeivijos laikraščių redaktoriai ima dejuoti, kad Lietuvos spauda per daug rašo apie blogus, neigiamus dalykus, per mažai joje teigiamos informacijos. Tarsi nusikaltimų sumažėtų, jei laikraščiai mažiau apie juos rašytų. Na, gerai nors tiek, kad dėl visų Lietuvos nesėkmių nebekaltina Kremliaus ir okupantų. Vis jau šiokia tokia pažanga. Tačiau Lietuvos įstatymų leidėjai, atrodo, turėtų pagalvoti apie įstatyminius būdus ir priemones, kaip šitokius reiškinius jei ne visai pašalinti, tai bent gerokai sumažinti.
Ką jūs? Juokaujate! Lietuvos įstatymų leidėjų galvos užimtos daug svarbesniais klausimais. Praeitos kadencijos Seime buvo svarstomas įstatymo projektas, siūlantis Lietuvoje įteisinti samanės (= naminės degtinės) gamybą. Kad norintiems gerti be pertraukos degtinėlės kaime niekad nepritrūktų. Kad jos būtų daug ir pigios...
Šis tas apie bedančius įstatymus
Yra vienas klausimas apie alkoholio vartojimą, dėl kurio Lietuvoje sutaria visi, nuo kraštutinių beveik visiškos prohibicijos šalininkų iki maksimaliai liberalios valdžios politikos išpažinėjų: nepilnamečiams alkoholio vartojimas ir pardavinėjimas turi būti draudžiamas. Yra ir įstatymai, kurie tą draudžia. O geriau, kad jų nebūtų. Nes iš tokių įstatymų, kokie dabar yra, naudos tiek, kiek iš ožio vilnų. Jie tik demoralizuoja tuos, kurie turėtų prižiūrėti tų įstatymų vykdymą. Nes įstatymas baudžia ne pelną gaunantį licencijos (leidimo prekiauti alkoholiniais gėrimais) savininką, o nepilnametį klientą aptarnavusį padavėją. O maždaug 200 litų baudelės net bauda nesinori vadinti. Atsimenu, kaip prieš trejetą metų stebėjausi restorano savininko drąsa, kur padavėjas visiškai atvirai, nesislėpdamas keturiolikmečiams ar penkiolikmečiams klientams nešiojo po 100 gramų vandens spalvos gėrimėlį. Dabar stebiuosi ne savininko drąsa, o savo paties begaliniu naivumu - savininkas žinojo, kad bedančiai įstatymai nekanda...
Vis tik šiais metais ir Lietuvos valdžioje kažkam kilo sumanymas sugriežtinti nepilnamečių girdymą draudžiančius įstatymus pagal daug kur Vakaruose (JAV, Kanadoje ir kai kuriuose ES kraštuose) sėkmingai veikiančių įstatymų pavyzdį: bausti nebe padavėjus, o savininkus, sugriežtinti bausmes, kuriam laikui atimant licenciją ir t.t. Dalis verslininkų ėmė aiškinti, kad tai neteisingas, beveik socialistinis, prieš verslą nukreiptas įstatymas. O vienas didelis prekybos tinklas sugalvojo gan efektyvų būdą naujai ruošiamam įstatymui sukompromituoti - savo parduotuvėse ėmė reikalauti pasų ar kitų amžių įrodančių dokumentų net iš prezidentinio amžiaus pirkėjų, norinčių nusipirkti buteliuką alaus. Kilo pirkėjų pasipiktinimas, kurį prekybininkai sugebėjo nukreipti valdžios link. Ir valdžia kapituliavo.
Matote, ką gali padaryti kai kurių verslininkų gražiai, patraukliai supakuotas melas. Nes teiginys, kad įstatymas, baudžiantis verslininkus už pelną, gautą pardavinėjant alkoholį nepilnamečiams, nukreiptas prieš verslą, yra, švelniai tariant, nesąžiningas. Jis pagrįstas prielaida, kad dorų, sąžiningų verslininkų nėra. Bet tai netiesa. Yra verslininkų, kurie neieškos pelno pardavinėdami alkoholį nepilnamečiams, nesvarbu, ką apie tai sakytų bedančiai įstatymai.
Laisvos rinkos ekonomiką saisto konkurencijos dėsniai. Tai reiškia, kad sąlygos, palankios nesąžiningiems verslininkams pelnytis apeinant įstatymus, sunkina konkurenciją sąžiningam verslui. Įstatymo sugriežtinimas tėra tik pasirinkimas, kurią iš šių dviejų verslo grupių valdžia linkusi labiau proteguoti. Dieną, kada valdžia kapituliavo prieš jau minėtą prekybininkų provokaciją, reikėtų įtraukti į minėtinų dienų sąrašą. Kaip valdžios gėdos dieną...
Vilniaus pamokos Rusijos Dūmai
Prieš porą metų rašiau, kad Joninės Vilniuje buvo švenčiamos gana sėkmingai. Buvo išgerta daug alučio ir jaunimėlis taip pat gerokai prisidėjo prie šios lietuviškos tradicijos palaikymo. Būrys įgėrusio jaunimo kažkaip įgriuvo į upę ir nebepajėgė iš jos išlipti. Kad “Lietuvos ateitis” nepaskęstų Neryje, teko šauktis ugniagesių pagalbos, kurie iš upės ištrauktus girtus jaunuolius vežė į ligonines, kad suteiktų pirmąją pagalbą apsinuodijus alkoholiu. Tarp jų buvo ir keli vienuolikos metų vaikai. Kilo šioks toks skandalas. O kadangi šitokios “šventės” praktiškai buvo virtusios komerciniais renginiais, kurių vienintelis tikslas - parduoti kuo daugiau alaus, Vilniaus meras Artūras Zuokas uždraudė mieste gerti ir pardavinėti alkoholį atvirose vietose. Nuo to laiko panašių “joninių” Vilniuje nebebuvo. Bėda tik, kad miestų ir miestelių Lietuvoje daug, o Zuokas tik vienas. Kiti merai jo pavyzdžiu pasekti nebuvo linkę. Užtat, keista, pasekėjų Zuokas susilaukė Rusijoje. Ir ne viename kitame Rusijos mieste, o visoje Rusijoje. Šią vasarą Rusijos Dūma priėmė įstatymą, draudžiantį atviroje vietoje gerti alkoholinius gėrimus. Sakytume, nusižiūrėję į Vilniaus pavyzdį, nors skeptikai gal pašmaikštautų, kad ir Kanados Ontarijo provincijoje veikia panašus įstatymas. Na, Torontas nuo Maskvos toli, Vilnius arčiau...
O Klaipėda? Klaipėdos jaunimui nei Rusijos Dūmos, nei Vilniaus Zuoko potvarkiai ir įsakymai neįdomūs, nes gerti (ir pasigerti) jie gali šio uostamiesčio baruose, kavinėse, aludėse, restoranuose, karčemose ir panašaus pobūdžio įstaigose beveik laisvai. Kas tuo abejoja, galėjo įsitikinti, pavaikščiojęs miesto gatvėmis šių metų rugsėjo 1-ąją.
Taip pradedami mokslo metai
Rugsėjo 1-oji Lietuvoje - moksleivių šventė. Tą dieną prasideda nauji mokslo metai. Mokyklų direktoriai ta proga sako sveikinimo kalbas, mokytojai supažindina naujus moksleivius su mokyklos tvarka ir aplinka, o vyresnieji moksleiviai laukia ceremonijų pabaigos, kada galės išeiti į gatves ir pradėti tikrai švęsti. Dalis jų patraukia į barus, kavines, diskotekas. Šių metų rugsėjo 1-osios vakarop Klaipėdos gatvės buvo pilnos apgirtusių ir visai girtų moksleivių. Tuos, kurie nebepastovėdami ant kojų išsitiesdavo šaligatvyje, policija palikdavo ramybėje, mat reikėjo ant šaligatvių tempti iškritusius ant važiuojamosios gatvės dalies, siekiant išvengti eismo nelaimių. Norėdama išvengti skaudžių nelaimių policijos vadovybė ėmėsi desperatiškų priemonių - siuntė policininkus į barus ir užeigas prašyti, kad ten daugiau nebepardavinėtų alkoholio nepilnamečiams.
Tai va, gerbiamieji, kaip kartais politinė logika apsiverčia aukštyn kojom: demokratija griebiasi priemonių, kurios įmanomos tik policinėje valstybėje. Nes jokia demokratinė šalis neturi tiek policininkų, kad prie kiekvieno barmeno ir šinkoriaus galėtų pastatyti po policijos sargybinį.
Tvarka bus!
Kol per daug neįgrisau, pasiūlysiu dar vieną šventvagišką mintį. Kodėl paprastas Lietuvos žmogus, dažnai visai be reikalo pravardžiuojamas runkeliu, taip lengvai patiki priešrinkimine populistų retorika? Ateina naujas Lietuvos gelbėtojas, politikoje dar nieko neįrodęs į “prasigėrusį kaimą” ir pažada: Išrinkite mane - bus tvarka! Ir renka žmonės tuščiavidurių pažadų dalytojus, nes elitas į kaimą kojos nekelia. Ir tradicinės partijos kaimo vengia, gerai žinodamos, kad pijokėliai už juos nebalsuos. O kuo kitu turi tikėti vargšas tokio kaimo žmogus? Tais, kurie net nežada įvesti kokią nors tvarką? Net ir prieš rinkimus...
Pijokėliams balsavimas, rinkimai ir panašūs žaidimai demokratija neįdomūs. Tačiau “prasigėrusių kaimų” nėra. Nesvarbu, kiek daug konkrečiame kaime girtuoklių, kaip laisvai ir įžūliai jame siautėja netramdomi girti chuliganai, daug žmonių tame pačiame kaime nepatenkinti tokia “tvarka”, daug kas bijo, kenčia, norėtų gyventi kitaip. Norėtų gyventi nepragertame kaime. O prageria kaimą ne tie, kurie geria. Prageria jį politikai, kurie viena burnos puse kalba apie “prasigėrusį kaimą” ir tuo pačiu metu kita burnos puse, užuot ieškoję išeities, siūlo legalizuoti samanės gamybą. Tik, man atrodo, tokia demagogija sklinda ne iš tų, kuriuos populiariai vadiname populistais...
Valstybė, visuomenė ir alkoholio kultūra
Atidus stebėtojas galbūt svarstomu klausimu rastų ir daugiau po nepriklausomybės atkūrimo įvykusių pasikeitimų. Įdomi ir svarbi tema būtų paanalizuoti jų padarinius, tačiau to padaryti neleidžia šio straipsnio apimtis. Vis dėlto nenorėčiau skaitytojui palikti faktų ir šiek tiek piktokų emocijų liekanų. Tuo labiau kad visi mano pastebėti pokyčiai rodo viena kryptimi. Alkoholizmo požiūriu vertinant jie arba neutralūs, arba alkoholizmui plisti sudaro palankesnes sąlygas. Nesugalvodamas geresnio termino, Lietuvos visuomenės laikyseną tokių pokyčių akivaizdoje pavadinčiau jos alkoholio kultūros atspindžiu. O ji, toji alkoholio kultūra yra labai tolerantiška. Tiesa, žodis “tolerantiška” čia nebūtinai įgauna teigiamą ar neigiamą prasmę; tai priklauso nuo šitokios laikysenos padarinių, kurių kol kas nesvarstome. Tik prabėgomis norėčiau pažymėti, kad mano gyvenamojoje aplinkoje kai kurie pakeitimai (kaip antai leidimas alkoholį pardavinėti degalinėse) būtų sukėlę priešiškas visuomenės reakcijas.
Pasyvią visuomenės laikyseną paaiškina tolerantiška jos alkoholio kultūra. Paprasčiau kalbant, visuomenė priprato arba prarado viltį ką nors šioje srityje pakeisti. Tačiau stebina atskirų stipriau morališkai ar profesiniai angažuotų grupių, tokių kaip: Bažnyčia, blaivybės sąjūdžiai, spauda, medikai - tyla. Kita vertus, gal ir nereikėtų stebėtis, nes ir šias grupes yra smarkiai palietęs alkoholizmas. Šiandieną jau nieko nebestebina prie varo sulaikytas girtas policininkas, iš autoavarijos pabėgęs girtas kunigas, vairuotojo teises praradęs girtaujantis parlamentaras, girto vairuotojo kraują mėgintuvėlyje sukeitusi medicinos sesuo, kad žmogų mirtinai sužeidęs vairuotojas galėtų išvengti bausmės ir pan.
Stebina kas kita. Yra labai daug skaudžių reiškinių, kurie greičiausiai yra tiesiogiai susiję su alkoholizmu, kurie prašyte prašosi dėmesio. Pavyzdžiui, Lietuva pagal savižudžių skaičių 100 tūkstančių gyventojų pirmauja ne tik Europoje, bet, ko gero, ir visame pasaulyje. Ir žudosi dažniausiai jauni žmonės. Būčiau labai nustebęs, jei šiam reiškiniui įtakos neturėtų tiesiog skandalinga netvarka alkoholį parduodant nepilnamečiams. Klausimas vis dar laukia rimtos statistinės savižudybių ir alkoholizmo koreliacijos analizės ir kažin kada jos sulauks. O gyventojų Lietuvoje mažėja...
Jei pas jus ateitų girtas santechnikas
Girto santechniko, ko gero, neįsileistumėte į namus. Kad nesugadintų vamzdžių. Ir į mokyklą vaikų neleistumėte, jei mokytojai ten ateitų “truputį patraukę”. Mokykla ir girtas protas - nesuderinamos sąvokos. Bet tekintojai, šlifuotojai, frezuotojai per pietų pertrauką galėtų fabriko valgykloje vieną kitą burnelę paimti. Tačiau alkoholio ten pardavinėti neleidžia darbo saugos įstatymai. Pavojinga, darbininkas gali susižeisti. Užtat prie kompiuterio ar braižomosios lentos sėdinčiam inžinieriui pavojaus susižeisti nėra. Bet jie dirba atsakingą darbą. Nenorėtumėte turbūt paskraidyti lėktuvu, kurį projektavo girtas inžinierius. Ar kad jus gydytų išgėręs gydytojas, teistų girtas teisėjas ir t.t. Visi jie dirba svarbų, atsakingą darbą, todėl jų darbovietėse negeriama.
O seimūnai? Seimūnai ruošia įstatymus. Juos paruošę svarsto, ginčijasi, balsuoja. Nuo jų priimtų įstatymų priklauso krašto ateitis. Seimo, kuriame yra ar turėtų būti 141 seimūnas, posėdžiuose kartais sėdi, svarsto, balsuoja 30 ar 40 seimo narių. O kur kiti? Vienas kitas gal serga. Keli gal po pasaulį keliauja. O dažnai maždaug tiek pat seimūnų posėdžių metu sėdi Seimo restorane ir tenai “balsuoja”. Tik balsuoja ne spausdami mygtukus, o keldami stiklines, bokalus, taures. Kolegos Lietuvoje man teigia, kad posėdžių metu Seimo restorane dar vis pardavinėjamas alkoholis.
Seimas, gerbiamieji, dirba labai svarbų darbą. Tik jame įsivyravusi per daug “tolerantiška” alkoholio kultūra, ko gero, ir skatina bedančių tos srities įstatymų gamybą. O tvarkos pasiilgusi visuomenės dalis išsigelbėjimo beviltiškai ieško populizme.
Demokratiniame krašte parlamentas yra lyg savotiška krašto politinė šventovė. Šventovė, kurios vardą pilietis mini su pagarba. Nes ten, kur nėra laisvo, laisvai išrinkto parlamento, ten nėra ir demokratijos
Lietuvoje demokratija. O Seimas - viena nepopuliariausių institucijų. Kodėl?!
“Akiračiai” (www.akiraciai.lt)
