1971m. ėmiau gyventi Griškabūdyje, o 1973 m. patekau į senųjų zanavykų šeimą su visomis jų, užnoviečių, tradicijomis, papročiais. Teko valgyti ir pačiai mokytis ruošti ir zanavykų valgius. Kokie jie?
Sunkiai dirbdami zanavykų žmonės turėjo ir gerai pavalgyti. Pusryčiams virė sriubas su mėsa (barščių, kopūstų,duonzupės), pietums – kas likdavo nuo pusryčių, vakarienei – pienišką sriubą, dažniausiai – sausienę (nuluptos virtos bulvės), košes(„marškonę“ - tik iš bulvių, „pusmarškonę“ - įsukdavo saują kvietinių miltų, dėdavo spirgučių su kepintu svogūnu, sviesto, pildavo pieno, vandens ar grietinėlės). Tokią košę valgydavo su rūgpieniu, vadindami „pirspieniu“. Virdavo ir šutbulves, t.y. neluptas buves. Jas nulupę valgė su šviežiu pienu, sviestu ar rūgpieniu.
Dažnai (taip pat ir pasninko metu) darydavo burokėlių rūgštį (virtus burokėlius nulupdavo, užpildavo vandeniu, įdėdavo duonos riekelių ar duonos raugo, išnešdavo šaltai į priemenę, uždengdavo ir raugindavo. Kai išrūgdavo, į tokią gražios spalvos rūgštį įpjaustydavo svogūnų), gardžai valgė su sausiene, bulvių koše ar šutbulvėmis. Per Gavėnios, Advento pasninką maitinosi silke, virtais žirniais, pupelėmis su sėmenų alliejumi ir bulvėmis, pieniškomis sriubomis. Mėgo ir raugintus kopūstus užpilti sėmenų aliejumi, įpjaustyti svogūno ir valgyti su bulvėmis. Virdavo daug įvairių košių. Mėgdavo valgyti raugintus grybus su aliejumi. Įdomios zanavykiškos duonzupės (duonsriubės). Į saldžią sriubą dedama duonos gabalėliai ir užspirgoma, kad būtų sočiau. Gamindami juką, pjausto ne tik svogūną, deda bulvių, morkų, bet ir džiovintų obuolių – dėl rūgšties, o į šviežių kopūstų sriubą pjausto rūgštesnį obuolį. ,,Ubagynė“ – tai braškės, mėlynės, avietės užbertos cukrumi, užpiltos saldžiu pienu ar grietinėle ir įpjaustyta duona kvadratėliais (dažniausiai dėdavo duonos kriaukšleles). Mėgdavo mano uošvienė zanavykė vakarienei ar pietums paspirginti raudonųjų burokėlių bei raugintų kopūstų, įpjaustydama virtų, nuluptų bulvių. Labai gardu. Kepdavo „kugelį“ (plokštainį) – tarkius užplikindavo spirgučiais su svogūnais, įmušdavo 6 kiaušinius, įpildavo šaukštą kitą grietinėlės. Kepė duoną, pyragą (bandą), sausainius, „plyckus“ (kūčiukus). Mėgo ir blynus – dažnai kepė bulvinių tarkių, o taip pat ir miltinius. Mokėjo kepti duonblynius (iš ruginės duoninės tešlos) ir išsivirti duonkukulių – taip pat iš ruginės tešlos. Per darbymečius prapjaudavo skilandį, atnešdavo storųjų rūkytų dešrų su agurkais.
Dažnai raugdavo sūrius, mušė sviestą, kasdien, išskyrus pasninkus, buvo ant stalo lašinių, dažniausiai virtų. Kepė ir kiaušinienę („pautienę“) ant stambių lašinių spirgų, virė sočias, riebias kopūstų, barščių sriubas, bulvienes su daug įvairių kruopų, kukuliais, žirniais, pupomis. Jos turėjo būti tirštos, sočios. Atsigėrimui duodavo pieno arba ant uogienės užpildavo virinto vandens ir tą skystį gerdavo. Į jį dar įpjaustydavo ir duonos. Mėgdavo ir švarų vandenį po sotaus maisto arba į jį įdėdavo cukruje ištrintų braškių, aviečių, ypač vyšnių. Gėrė dažniausiai aviečių, mėtų ir liepžiedžių (kai sirgdavo), o slogą gydėsi kvėpuodami verdamų bulvių garais ir arbata su medumi. (Dėl sveikatos vasarą vaikščiojo basi ir būtinai su galvos apdangalais; vyrai – su šiaudinėmis skrybėlėmis, moterys – su lininėmis skarelėmis). Labai skanūs būdavo ir didžkukuliai, abriedukai su sviestu, virtiniai. O svečius stengdavosi vaišinti kuo gardžiau ir sočiau su stipresniais gėrimais. Labai dažnai po skerstuvių virdavo šaltieną, kepeninę. Likusi mėsa būdavo pasūdoma, o vėliau išrūkinama. Rūkytą mėsą (šoninę ir kt.) dėdavo verdant barščių, kopūstų sriubas. Sakydavo,kad sveikiausia valgyti mediniais šaukštais iš molinių indų, nepersivalgyti. Po valgio pailsėti, ypač po pietų, kad maistas „apie bambą apsisuktų“. Jei ką valgė pirmą kartą, tai kartais vaikams šaukštu (juokais) per kaktą takštelėdavo – girdi, navyna (naujiena)! Prieš valgį persižegnodavo ir sakydavo: „Sotink, Dieve, valgant“. Persižegnodavo ir po valgio. Paskui tie papročiai ėmė nykti. Šienaujantiems lauke ar grėbiantiems šieną, atnešdavo atsigerti – sūdyto ar rūgštaus vandens su duona, kartais (vaikams) pasaldinto vandens su duona.
(Šakių raj., Griškabūdžio sen., Vidgirių km.)
Užrašė Danutė Skaisgirienė, viską perėmusi iš uošvės zanavykės Petrės Marcelionaitės-Skaisgirienės (1904-1998), g. Šedvyguose.
Talkino bibliotekininkė Verutė Kamštaitienė
Straipsnis paimtas iš wiki principu kuriamos gyvos krašto enciklopedijos www.grazitumano.lt. Visą straipsnį galite rasti čia.