Parsivežti du taškus deficito iš Valensijos - anaiptol ne tas pats, kas parsivežti juos iš Salonikų. „Lietuvos ryto“ pralaimėjimas 75:77 ekipai „Pamesa“ išvykoje buvo įspūdingesnis už visas sezono pergales. Ir todėl, kad finalas bei kelialapis į Eurolygą pasidarė realūs, ir todėl, kad vilniečiai parodė, jog turėtų ką veikti tarp stipriausių Europos komandų. Ypač jei žaistų taip, kaip vakar (03.22).
Po įspūdingų rungtynių tiesiog privalu ką nors pagirti. Šįkart pagiriamojo žodžio visų pirma nusipelnė ne kažkuris iš žaidėjų, o „Lietuvos ryto“ treneris Tomo Mahoričius. Kai komandą paliko Aleksandras Djurovičius, abejojau ar jaunasis slovėnas sugebės deramai jį pakeisti. Ekipa kurį laiką atrodė sutrikusi, netekusi savo veido (be abejo, ir dėl Fredericko Houso netekties). Dabar T. Mahoričius berods jau baigia viską sustatyti į vietas.
Vakar slovėnas priėmė daug teisingų sprendimų. Dalis jų buvo gan drastiški, bet vis tiek teisingi. Kai rungtynių pradžioje nepadėjo minutės pertraukėlė, jis pakeitė iš karto tris krepšininkus. Normaliame mače tai atrodytų kaip beprotybė, tačiau Valensijoje komandos debiutas buvo toks beviltiškas, kad blogiau jau negalėjo būti. T.Mahoričius nepabijojo iki rungtynių pabaigos pasodinti ant suolelio žaidimą tik gadinusį Robertą Javtoką, o tokio žingsnio rimtose varžybose per pastaruosius du sezonus regis dar nežengė nei vienas „Lietuvos ryto“ treneris.
T. Mahoričius neblogai išsprendė ir pagrindinę vilniečių problemą. Tai nebuvo varžovų dominavimas po krepšiais. Tiesa, „Pamesa“ aukštaūgiai rungtynių pradžioje tikrai tapo pagrindiniais veikiančiais asmenimis, bet didžiausia bėda buvo ne jie. Ispanai smarkiai pranoko vilniečius greičiu. „Lietuvos rytas“ ne tik praleisdavo šeimininkų kontratakas, bet ir grįžę nespėdavo tinkamai išsirikiuoti. Kamuolys tarp „Pamesa“ krepšininkų judėdavo taip greitai, jog vilniečiai niekaip nespėjo iš paskos. Aukštaūgiai taškus irgi dažniausiai pelnydavo būtent dėl to.
Jau antrame kėlinyje T. Mahoričius pabandė žaisti su keturiais mažesniais krepšininkais, tačiau greitai išsigando varžovų persvaros po krepšiu. Po pertraukos vilniečiai taip žaidė vos ne visą trečiąjį kėlinį ir „Pamesa“ sutriko. Kai svečiai pasidarė judresni, Dejanas Tomaševičius ir Fabricio Oberto vis sunkiau išmesdavo kamuolį. Tuo metu I. Rakoševičius taip pat buvo pristabdytas. Vilniečiai ir patys pradėjo pulti greičiau, o tai leido išlyginti rezultatą. Ispanų laimei, jie turėjo pasveikusį Antoiną Rigaudeau. Prancūzas vienintelis žaidė labai efektyviai atakuojant lėčiau. Be jo „Pamesa“ reikalai galėjo būti visai prasti.
Pirmosios pusfinalio rungtynės parodė dar vieną dalyką. Tai, kad jaunatvišku entuziazmu čia toli nenuvažiuosi. Kuo toliau, tuo labiau aikštelėje dominavo seni vilkai. Tyronas Nesby, Robertas Štelmaheris, Haris Mujezinovičius ir Gintaras Einikis kartu pelnė 60 iš 75 komandos taškų. Apskritai galima pastebėti, jog į sezono galą amerikietis ir latvis vis labiau nusipelno būti vadinami tikrais lyderiais. Gal ir gaila, jog jaunesni lietuviai jiems nusileidžia, bet ekipai aiškių autoritetų buvimas tik į naudą.
Labai norint, galima ne tik pasidžiaugti geromis rungtynėmis, bet ir papriekaištauti vilniečiams už prastą pabaigą. Vis tik paskutinius šešis taškus pelnė „Pamesa“. Susidarė įspūdis, jog tuo metu „Lietuvos rytas“ jau daugiau galvojo ne apie žaidimą, o apie finalinį švilpuką. Kita vertus, rezultatas yra simboliškas. Būtent tiek, 75:77, vilniečiai pralaimėjo Salonikuose, žaisdami prieš „Aris“. Kaip matėme, ana istorija baigėsi gerai. Gal šis rezultatas atneš sėkmę ir po savaitės.
