Jau septintą vasarą iš eilės į Nidą sugrįžta Thomo Manno festivalis, kurio savastimi per tuos metus spėjo tapti darnaus menų sambūvio dvasia, meninių įvykių gausumas, kurortinio ritmo ir kultūrinio tankio dermė.
Šių metų festivalis "Thomas Mannas ir pokario Europa" apvainikuoja 2001-2003 m. rengtų festivalių trilogijos ciklą, nagrinėjusį tris rašytojo kūrybos laikotarpius: jo jaunystę - metus, praleistus šiaurės Vokietijoje, Liubeke (2001, "T. Mannas ir Šiaurė"), emigracijos metus (2002, "T. Mannas ir egzodas"). Na, o šis septintasis festivalis skiriamas į Europą sugrįžusio rašytojo idėjų ir siekių sklaidai.
"Nemėginsiu jums paaiškinti, ką jaučiu vėl susitikęs su taip seniai įprastu ir praėjusiu. Po šešiolikos metų kupinų įvykių tai vėl tampa dabartimi ir realybe. Tai tas pats sukrėtimas, kurį prieš mane pergyveno kiti emigrantai, atsistoję ant gimtosios žemės", - tai 1952 m. grįžusio į Europą ir apsigyvenusio Ciūriche T. Manno žodžiai. Iš emigracijos rašytojas parsivežė paskutinį stambų veikalą - romaną "Daktaras Faustas", kurio "muzikinis turinys" (romane minimi kompozitorių kūriniai) tapo VII T. Manno festivalio muzikinės programos ašimi.
Tiesa, derėtų bent trumpai apibūdinti šio festivalio septynerių metų raidą, čia susiklosčiusias skirtingų meno rūšių proporcijas. Pasak visų T. Manno festivalių bendrosios programos sudarytojo Vytauto Balčiūno, šis renginys patyrė jau tris etapus. Pirmuosiuose trijuose festivaliuose kristalizavosi "menų šventės" (prof. V. Daujotytės pavadinimas) struktūra, klostėsi formos paieškos. Vėliau pradėta gilinti šio daugiabriaunio renginio struktūrą, kylančią iš pagrindinės literatūrinės temos, kuri susitelkia plačiausioje festivalio vagoje, gausiausioje dalyje - muzikinėje programoje. Trečias etapas - trijų chronologiškų T. Manno gyvenimo ir kūrybos laikotarpių atspindys festivalio kompozicijoje.
Jau įpusėjusiame šiųmetiniame VII T. Manno festivalyje nedidelė laiko atkarpa tampa palyginti visai neiškalbinga tankių kultūrinių įvykių akivaizdoje. Liepos 12-19 dieną vykstantis renginio turinys kiekvienos "kurortiškos" dienos pulsą priverčia plakti gyvybingai ir tolygiai. Per dieną festivalio auditorija kviečiama į du tris susibūrimus (kasdien - į koncertą, rečiau - į literatūrinį, kultūrologinį renginį ar parodos atidarymą). Kad festivalio dienotvarkės intensyvumas, jau iš pat pradžių įtraukęs ir vėliau nepalieka, liudija gausūs jo klausytojai, nebe pirmi metai festivalį įkomponuojantys į savo atostogas. Be to, ir spontaniški, jau natūraliai susiklostantys renginių "paraščių" pašnekesiai, pratęsiantys ar laisvai moduliuojantys iš vienos temos į kitą.
Šie tarsi vandens paviršiumi plačiai sklindantys neformalaus dėmesio festivaliui raibuliai neretai ima leistis gilyn, sąlygodami išsamesnį publikos ar renginio dalyvių domėjimąsi ar T. Manno kūryba, ar kokiu nors festivalyje įskeltos diskusijos, plėtotos temos aspektu.
Apsistojant prie pirmųjų keturių pastarojo festivalio dienų, norėtųsi nupiešti trumpą renginių schemą, kuria organizatoriai pasikliauja jau kuris laikas. Atidarymas vyksta Neringos savivaldybės aikštėje, kurio metu gieda kamerinis choras "Aidija" (vadovas R. Gražinis), pakeliama festivalio vėliava, klausomasi oficialių kalbų, tarp kurių būtinai nuskamba garbingo nuolatinio festivalio globėjo prezidento Valdo Adamkaus sveikinimas (šįmet prezidentas pagerbė atidarymą savo apsilankymu). Tą patį vakarą prasideda renginiai, kurių pirmas - dažniausiai parodos atidarymas, o vakare - koncertas (muzikos ir kitos meno rūšies raiškos pora įprasmina bemaž kiekvieną festivalio dieną).
Šįmet festivalį pradėjo (liepos 12 d., T. Manno memorialinis muziejus) dokumentinė paroda, parengta kuratorių R. Leiserowitz ir J. Aniūnaitės, "Sugrįžimas iš egzodo - Thomo Manno amžininkai". Kadangi prie muzikinės programos, kurios vadovė dr. O. Narbutienė, stabtelėsime vėliau, tai peršokusi pirmąjį koncertą, išvardysiu dar keletą kitų renginių - liepos 13 d. Neringos istorijos muziejuje atidaryta A. Galdiko tapybos paroda (kūriniai iš privačios B. Kleizaitės - Vasaris kolekcijos), siekiant festivalio temos kontekste pristatyti lietuvių menininką, patyrusį emigranto duonos skonį, likimą. Liepos 14 d. V. ir K. Mizgirių menininkų namuose atidaryta trečioji paroda, kurioje eksponuota dabarties menininko K. Venclovo skulptūrinė instaliacija, atskleidusi labai savotišką, dirbtinoką pagrindinės festivalio temos interpretaciją.
Itin patrauklu vertinti VII T. Manno festivalį iš muzikinių pozicijų. Koncertai persmelkia visų aštuonių festivalio dienų ciklą ir sudaro savarankišką, laisvai besirutuliojančią festivalio temos liniją, kurios visuma kuriama stambių štrichų ir labai svarbių detalių sandraugoje. Tad vienodai įdomu ir svarbu ne tik kas atliekama, bet ir kas atlieka, kaip atlieka; čia dera ne tik universalusis klasikinis repertuaras, bet ir reikšmingos premjeros, užsienio autorių ir lietuvių kompozitorių kūryba.
Ilgam publikos atmintyje išliks liepos 12 d. koncerto (Nidos evangelikų liuteronų bažnyčioje) šviesa ir spindėjimas, įkvėpti pakylėtos ir profesiškai sąžiningos atlikėjų interpretacijos (choras "Aidija", diriguojamas R. Gražinio, Vilniaus kvartetas, dainininkė R. Maciūtė), taiklaus koncerto vedėjos O. Narbutienės žvilgsnio į koncerto programos visumą, ją sugalvojant, o vėliau jau komentuojant. J. S. Bacho, F. Schuberto, A. Schoenbergo ir W. A. Mozarto muzikos kompozicija tarytum žengė per epochas, stilius, tradicijas, iš jų išsirinkdama vien tik tauriausius dvasinius pradmenis, peržengiančius natų teksto ar techninių įmantrybių ribas.
Po tokio stipraus, įtaigaus "įžanginio akordo", formuojančio aukštus viso festivalio koncertų kriterijus, poveikio jėgos pristigo svečių iš Vokietijos - Vėzelio saksofonininkų kvarteto koncertui. Nors, be abejonės, žavėjo keturių instrumentininkų profesionalumas, jų techninis paslankumas, visavertiškai integruojantis ir muzikalią mąstyseną.
Kaskart festivalyje laukiami lietuvių kompozitorių monografiniai vakarai, regis, dar niekad nenuvylė renginio publikos, imponuojančios savo tarptautine sandara. Gausus Nidos kraštovaizdį pamilusių vokiečių turistų dalyvavimas lietuviškos muzikos vakaruose, jų karšta reakcija į skambančią muziką, verčia labiau vertybėms atsiverti ir lietuvių klausytojus, dažnai linkusius neviešinti savo džiaugsmo, pasitenkinimo ar geranoriškumo. Kompozitoriaus S. Vainiūno, vieno ryškiausių pokario lietuvių kompozitorių, gebėjusio išlikti savimi ir nepasiduoti ideologinio režimo spaudimui, kūryba buvo pristatyta liepos 14 dieną.
Kompozitoriaus kūrybos tyrinėtoja O. Narbutienė išnaudojo koncerte sutelktą repertuarą, ko gero, pačiu optimaliausiu ir taikliausiu pavidalu. Vakaro metu buvo aprėpta S. Vainiūno vokalinė, instrumentinė kamerinė kūryba, choro dainos. Buvo atlikti klasika tapę kompozitoriaus kūriniai ir naujai atgimę, net muzikams nepažįstami jo opusai. Už meninę, interpretacinę ir dvasinę koncerto kokybę dera padėkoti vėlgi nuolatiniams T. Manno festivalio dalyviams - Valstybiniam Vilniaus kvartetui, pianistei B. Vainiūnaitei, chorui "Aidija", dainininkei R. Maciūtei ir festivalio debiutantams M. Vasiliauskaitei (smuikas) ir E. Žarskui (fortepijonas).
Šioje vietoje stabtelsime, o festivalio apžvalgą pratęsime jau kitą savaitę.
