Smuikininkės Ingridos Armonaitės pastarųjų metų rečitaliai tampa įsimintinais muzikiniais įvykiais. Tai lemia, ko gero, keletas priežasčių - stiprus techninis šios atlikėjos potencialas vis organiškiau suauga su meninės raiškos versme, be to, nenuolaidžiaudama sau, smuikininkė kaskart koncertams pasirenka didžiules, sudėtingas kone dviejų valandų muzikos programas, liudijančias profesinę brandą.
Praeitų metų lapkritį I. Armonaitės profesinį kraitį (o ir mūsų smuiko muzikos diskografiją) reikšmingai papildė kompaktinė plokštelė, pavadinta “Dialogais” - tai kompozitoriaus A. Šenderovo kūrinio, įrašyto joje, antraštė. Nors anksčiau šiai smuikininkei irgi tekę dalyvauti įrašant CD, tačiau pastaroji plokštelė - išsamiausiai I. Armonaitės profesinį meistriškumą atspindintis darbas.
Jame sutelkti D. Šostakovičiaus Dešimt preliudų, D. Cyganovo aranžuotų smuikui ir fortepijonui, įrašytas ir amerikiečių kompozitoriaus L. Harrisono penkių dalių ciklas “Grand Duo” tai pačiai instrumentų sudėčiai, taip pat A. Šenderovo “Dialogai” dviems smuikams. I. Armonaitei čia talkina jos nuolatinė bendražygė pianistė A. Banaitytė bei smuikininkas Z. Levickis. Šis leidinys - tai ne tik proga pasiklausyti vertingos XX a. muzikos, taip gyvybingai ir sistemingai pastaruoju metu funkcionuojančios šios smuikininkės repertuare. Tačiau tai ir galimybė ramiai įsiklausyti ir patyrinėti I. Armonaitės meninę vaizduotę, tembrines paieškas, virtuoziškumą.
Kas šioje kompaktinėje plokštelėje iškart sužavi, imponuoja - tai smuikininkės pastabumas melodiniam ir prasminiam kompozicijų reljefui, jos muzikinis sąmojis, veiksmingas ansambliškumas, užkrečiantis kartu su ja muzikuojančius. Žinoma, negalima nepaminėti prityrusios akompaniatorės A. Banaitytės, kurios partneriška nuojauta drąsiai jai pelno interpretacijų bendraautorės vardą.
Ko gero, pats naujausias ir svarbiausias įvykis I. Armonaitės ir A. Banaitytės kūrybiniame kelyje - rečitalis, įvykęs vasario 2 d. Taikomosios dailės muziejuje. Jam atlikėjų ruoštasi jau daug anksčiau, tačiau filharmonijos valia koncertas buvo nukeltas trims mėnesiam į anksčiau minėtą datą. Nors I. Armonaitė nelepinama koncertais didžiosiose mūsų salėse (nors pastaruoju metu tai viena stipriausių mūsų smuikininkių), jai nesunku sutelkti gausią publiką, kuri puikiai suvokią tokių rečitalių vertę bei sudėtingumą, publiką, kuri pasiilgusi subrandintų interpretacinių vaisių, išgyvento muzikinio rezultato. O tokių koncertų stygių ypač jaučiame po šviesios atminties Raimundo Katiliaus netekties.
Rečitaliui I. Armonaitė pasirinko “katiliško” svorio ir užmojų programą, kurios kiekvienas elementas, kiekvienas kūrinys ar jų dalys skatina smuikininką sutelkti visą profesinę atsakomybę. Taigi I dalį užpildė L. van Beethoveno kūriniai - Romansas F-dur op. 50 bei Sonata Nr. 9, A-dur, “Kreutzerio”. Antrojoje dalyje viešpatavo S. Prokofjevo muzika - Penkios melodijos, op. 35 bis ir Sonata Nr. 2, op.35 bis. Visi šie kūriniai vienaip ar kitaip lydi kiekvieno dar studijuojančio ar jau savarankiško profesionalaus smuikininko kelią, dažnai net tapdami ryškiausiais savų epochų ženklais, grožio etalonais.
Natūralu, kad ilgainiui nusigludina artimesnis repertuaras, o tokiu Ingridai galėtų, be abejonės, būti S. Prokofjevo muzika, kuri laipsniškai šiai smuikininkei vis labiau atsiveria. Todėl I. Armonaitės interpretuojami S. Prokofjevo opusai ir šįkart išsiskleidė labai gyvybingai, įtaigiai. Įvairių štrichų, artikuliacinių detalių kupina smuiko partija plačiais mostais formavo dramaturginį turinį, meninę ciklo idėją. S. Prokofjevo partitūrose susilydė stipriosios I. Armonaitės ir A. Banaitytės ansamblio pusės - racionalios mąstysenos sąlygota monolitiška architektonika, dialogo pajauta, puikiai įveiktas technikos barjeras.
Įdomu, jog didžiulį sonatų ir koncertų repertuarą sukaupusi I. Armonaitė tik šįkart debiutavo su L. van Beethoveno Kreutzerio sonata. Šis reto grožio opusas muzikinės publikos atmintyje, ko gero, dar gyvai suaugęs su R. Katiliaus sceniniu kaitrumu, kaskart vis naujai išgyventa esme, temperamento šuorais. Retas kas iš mūsų smuikininkų ir pianistų ryžosi pastaraisiais metais “prakalbinti” minėtą sonatą, tad sveikintinas I Armonaitės ir A. Banaitytės ryžtas pradėti savąją “Kreutzerio sonatos” interpretavimo istoriją. Būtent pradėti, nes tokio mastelio opusai, jau vienąsyk atsiradę repertuare, lieka jame visam laikui, idant augtų, bręstų, noktų.
