Ko gero, trečiąkart iš eilės įvykus festivaliui “Alternatyva” ir suvokus sklandų visų jo komponentų funkcionavimą, jau galime kalbėti apie rimtai “įsivažiavusią” tradiciją.
Trečiasis tarptautinis klasikinės muzikos festivalis “Alternatyva”, trečius metus įsiliejantis į Vilniaus pavasario koncertų ciklą, atrodo, jau peršoko tokiam renginiui iškylančius barjerus, o dabar jo meno vadovą smuikininką Martyną Švėgždą von Bekkerį tokie rezultatai verčia intensyviai mąstyti apie būsimosios ketvirtosios “Alternatyvos” kompoziciją, svečius, perspektyvą.
Prieš festivalį jo vadovas ir jo pagalbininkai suformulavo sau tam tikras užduotis, siekius (o tai savaime suprantama), jų įgyvendinimo galimybes, tad dabar galima būtų jas trumpai apžvelgti ir pasverti. Pirmiausia gausi, nors ir ne visus “Alternatyvos” koncertus tolygiai lankiusi įvairiaspalvė publika, įtraukianti ne tik ištikimus klasikos gerbėjus, bet ir tuos, kuriems galbūt būtent šis festivalis sužadino smalsumo bangą, įkvėpė norą atidžiau įsiklausyti.
Antra - tai išankstinių planų ir įgyvendintos realybės santykis: visi keturi koncertai įvyko, skambėjo numatytos programos, sulaukėme ir visų žadėtų užsienio atlikėjų. Trečia, festivalis įgijo aiškų pavidalą, kuris, žinoma, atviras išsiplėsti apimtimi, tačiau jau turi aiškią struktūrą, sutelkiančią patvarią autentišką tradiciją ir laiko išbandytą profesionaliosios muzikos klasiką. Svarbu pridurti dar ir tai, kad nesulaukusi valstybinės paramos “Alternatyva” surado palankiai nusiteikusių rėmėjų būrį, kurio dėka organizatoriai garbingai atliko savo darbus ir juos užbaigė be finansinių skolų.
Šių metų festivalio “Alternatyva” keturių koncertų kompozicija, nors ir pagrįsta skirtingų žanrų seka, įgijo logiškos, rišlios sekos formą. Prasidėjusi tauriu, iškilmingu šešių vyrų iš Korsikos - Jeano Paulio Poletti ir jo vadovaujamo ansamblio “Sartene Poliphonic Choir” - sakralinėmis giesmėmis, atskleidusiomis tradicinio šios salos daugiabalsio giedojimo grožį, “Alternatyva” nuo pat pirmo vakaro iškėlė savo kokybinę kartelę. Į vakarą gegužės 11 d. susirinko klausytojų pilnutėlė Šv. Kazimiero bažnyčia, o ansamblis, įkvėptai pateikęs savo repertuarą, išprašytas publikos jį dar pratęsti, netikėtai įtraukė ir čia susirinkusius klausytojus. Paakinti J.-P. Poletti, jie puikiai drauge su ansambliu sugiedojo muzikinę frazę, neįtikėtina darna maloniai nustebinę turbūt ir save, ir kitus.
Tarp pirmojo ir paskutinio koncerto nusidriekė savotiška arka - gegužės 17 d. Filharmonijos salėje išgirdome iš amžių glūdumos besidriekiančią tradicinę indų muziką - ragas, atliekamas tikrų meistrų, šios muzikos gerbėjams puikiai žinomų instrumentalistų, gyvenančių Londone: Wajahato Khano, Shahbazo Hussaino ir Rahmatullaho Simabo. Beje, jiems talkino Lietuvoje gyvenantis indų muzikos tradicijos žinovas Anatolijus Lomonosovas. Akademiškoje Filharmonijos Didžiojoje salėje tvyrojo neįprasta atmosfera, kuriama ne tik akustinio meditatyvaus turinio dėka, bet ir specialaus apšvietimo, gėlių akcentų.
Vidurinieji koncertai tapo įsimintinu potyriu klasikos gurmanams, tą paliudijo čia susirinkusi ne tokia gausi, bet koncertus puikiai įvertinusi publika. Tirštas mūsų koncertų grafikas, vis dėlto dar turi nemažai baltų dėmių, o būtent - per menkai išplėtota jame kamerinės vokalinės muzikos linija, ką jau kalbėti apie ištisų vokalinių ciklų atlikimus. J. Brahmso 15 dainų ciklas “Gražioji Magelonė”, kompozitoriaus sukurtas inspiruojant riteriškos XVI a. dvasios, kurią 1797 m. savo eilėraščiuose sušiuolaikintai perteikė vokiečių rašytojas L. Tieckas.
Gegužės 14 d. Filharmonijoje kūrinį atlikę Raineris Trostas (tenoras) ir Fritzas Schwinghammeris (fortepijonas) scenoje pademonstravo geriausias vokiečių romantinės dainos tradicijas, išryškinančias niuansuotą vokalo kultūrą, žodžio, prasmės ir muzikinės frazės vientisumą, raiškios artikuliacijos kreivę bei dramaturginį fortepijono partijos lankstumą, jos adekvačią prasminę reakciją. Tarp dainų aktorius Gediminas Storpirštis lietuviškai skaitė ir pačią “Gražiosios Magelonės” pasaką, aptiktą viename prancūzų riterių romane - tai buvo iš tikrųjų tikslingas koncerto akcentas.
Po berlyniečių styginių kvarteto “Vogler Quartett” koncerto (gegužės 15 d. Filharmonijoje), o ir vos tik pasibaigus pirmajai vakaro daliai, klausytojai jau dalijosi neeiliniais įspūdžiais. Ir nors Lietuvoje gana dažnai galime pasilepinti mūsų kvartetų įvaldyta šio žanro klasika, naujausios muzikos pavyzdžių atlikimu, tačiau šis ansamblis, subrandintas vokiškosios muzikinės tradicijos, įrodė, jog tose pačiose partitūrose slypi daugybė dalykų, kuriuos kiekvienas kolektyvas gali atkleisti vis kitaip.
“Vogler Quartett” nuo pirmų taktų sutelkė publikos dėmesį į nepriekaištingą organiškos vienybės ir kiekvieno instrumento individualios raiškos dermę, į skambesio įvairialypiškumą, kiekviename kūrinyje - F. Mendelssohno, B. Bartoko ar F. Schuberto - vis pasipildantį neišsenkančių tembrinių įžvalgų paieškomis, ansamblinio preciziškumo galimybėmis. Ne dažnai po koncerto tenka suvokti, kad visa muzika ne kartą girdėta, tačiau tąkart išgirsta tarytum pirmąkart.
Turbūt po trečiosios “Alternatyvos” atmintyje išliko svarbiausi dalykai - stiprūs, taurūs ir geri įspūdžiai, šventės pojūtis. Jau šiandien meno vadovui M. Švėgždai von Bekkeriui reikia labai intensyviai galvoti apie ateitį, apie kitų metų festivalį, norint, kad tie publikos įspūdžiai dar ne sykį sugrįžtų.
