Ukrainoje nesibaigia politinė krizė - net tarptautiniai aukščiausio rango derybininkai, tarp kurių buvo ir mūsų prezidentas Valdas Adamkus, nesugebėjo pasiūlyti išeities iš susiklosčiusios padėties. Nors visiems aišku, kad prezidento rinkimai rusakalbiuose regionuose buvo klastojami, tačiau Viktoras Juščenka kol kas teisiškai niekaip negali “įveikti” Rusijos palaikomo Viktoro Janukovičiaus.
Ukrainos Aukščiausioji Rada pripažino antrojo prezidento rinkimo turo rezultatus negaliojančiais, taip pat pareiškė nepasitikėjimą Centrine rinkimų komisija, kuri paskubėjo prezidentu paskelbti V. Janukovičių, tačiau šie sprendimai neturi didelės juridinės galios. Konfliktą sprendžia pačios konfliktuojančios jėgos, tačiau jų kova, taip pat Rusijos politikų, polittechnologų ir specialiųjų tarnybų veiksmai ima “skelti” Ukrainą pusiau.
Nors rinkimų kovos pavertimas Rytų ir Vakarų priešprieša, taip pat įnirtingas antiamerikietiškų nuotaikų skatinamas tarp rusakalbių Ukrainos gyventojų didele dalimi yra Rusijos politinių technologijų virtuozų, kurie aptarnavo V. Janukovičių, produktas, tačiau ta priešprieša grindžiama realiu šios šalies “dvidališkumu”. Viena dalis išlaikiusi glaudžius ryšius su Rusija, o kitoje vyrauja savarankiškos valstybės ir orientacijos į Vakarus idėja.
Vakarietiškosios Ukrainos demonizavimas Rusijos masinės informacijos priemonėmis rodo dalies Rusijos valdančiojo politinio elito - o valdantysis elitas yra kilęs ir KGB - puoselėjamą neapykantą tiems ukrainiečiams - “benderovcams”, “fašistams”, “nacionalistams”, - kurie ilgus metus priešinosi sovietinei okupacijai. Per daugelį okupacijos ir žudynių metų išugdytos propagandos (dabar - viešųjų ryšių) metodais Rusijos valdžia tokiais Ukrainos vaizdiniais bando įbauginti ne tik rusakalbius šios šalies gyventojus, bet ir Europą. Kita vertus, tie vaizdiniai ir jais grindžiama propaganda padeda stiprinti kagėbistinio elito valdžią ir pačioje Rusijoje.
Ukrainos prezidento rinkimų padariniai viso pasaulio akivaizdoje davė Rusijai kelias svarbias pamokas. Rusijos valdžia nesitikėjo, kad ukrainiečiai taip aršiai nesitaikstys su klastotų rinkimų rezultatu - V. Janukovičiaus “pergale”. Visi pamatė, kaip Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas netenka kantrybės - ima sveikinti savąjį protežė, aiškinti apie Ukrainos “teisinį lauką”, į kurį nevalia eiti užsieniečiams. Ukraina parodė, kad ji kol kas nepasiduoda Rusijos politinėms manipuliacijoms nei jos bauginimams.
V. Putino nesėkmė yra keleriopa. Net keista, kad toks patyręs politikas per tokį trumpą laiką padarė tiek daug neapgalvotų žingsnių. Galima nujausti, kad tuos žingsnius lėmė Rusijoje įsigalintis prezidento visagalybės supratimas - prezidento noras bei žodis ir yra tikroji demokratija. Du kartus pasveikinęs V. Janukovičių su pergale Rusijos prezidentas parodė, ko siekė ir ko negavo (tikėkimės, visam laikui). Tai jau tam tikras pažeminimas. Gal dėl to ir Vokietijos užsienio reikalų ministras Joschka Fischeris leido sau patarti V. Putinui keisti požiūrį į Ukrainoje vykstantį procesą ir nebesiremti senais kitų šalių valdymo metodais. Neabejotina, kad šitai Rusija suvoks kaip įžeidimą. Ryškiai pasikeitė ir Vokietijos spaudos požiūris į Rusijos užsienio politikos metodus - rašoma apie išryškėjusį “tikrąjį V. Putino veidą” ir pan. Vadinasi, kiek pasikeis ir visuomenės požiūris į “didįjį Vokietijos partnerį bei draugą”.
Atviras Rusijos kišimasis į Ukrainos reikalus paskatino Europos Sąjungą aiškiai parodyti savo nepritarimą rinkimų klastojimui, o svarbiausia - visiškai palaikyti Jungtinių Valstijų poziciją. Tad Rusijos veiksmai Ukrainoje, sakytume, išprovokavo senokai regėtą ES ir JAV vienybės apraišką, kuri yra labai svarbi dabartinio geopolitinio nestabilumo sąlygomis. O juk Rusijos esminis politikos tikslas yra užsitikrinti strateginę JAV partnerystę (šitai būtina jau vien dėl Kinijos veiksnio) ir “žaisti” ES nesutarimų su Jungtinėmis Valstijomis lauke. Politinis vyksmas Ukrainoje vers vis labiau glaudinti ES ir JAV pozicijas Rusijos atžvilgiu.
Rusijos politika Ukrainoje paskatino ukrainiečių vienijimosi vyksmą, jų priešinimąsi didžiosios kaimynės diktatui. Galima numanyti, kad didelei daliai ukrainiečių politinio elito visiškai nesinori pereiti Kremliaus valdžion - ypač šiuo metu jie pajuto Ukrainos valstybingumo svarbą Europai. Suprantama, Rusija negali imti ir pakeisti savo politiką Ukrainoje, nes pernelyg daug pastatyta ant kortos, tad ukrainiečių laukia naujų išbandymų metas.
