Seimui buvo tekęs nelengvas uždavinys: leisti patraukti baudžiamojon atsakomybėn tris kyšininkavimu įtariamus seimūnus ar neleisti. Kad ir koks būtų buvęs sprendimas, politinių nuostolių nebūtų išvengta. Socialdemokratai nusprendė neleisti. Tad verta pasvarstyti, kas lėmė tokį jų sprendimą.
Kodėl pavojingas galėjo atrodyti priešingas sprendimas - atimti iš seimūnų neliečiamybę ir atiduoti juos į teisėsaugininkų rankas? Labiausiai dėl to, kad niekas negali numatyti, kaip priešrinkiminėje sumaištyje rutuliosis visas kyšininkavimo skandalas ir kokių politinių aukų jis pareikalaus. Kaip tik politinių nuostolių atžvilgiu bene didžiausios netektys, tikėtina, ir laukė socialdemokratų. Juk teisininkų formuluotė “įtariamas kyšio ėmimu” iš esmės yra tik sušvelnintas politinės korupcijos įvardijimas. Rutuliojantis skandalui teisėsaugininkai turėtų visas galimybes jį dar labiau įsukti.
Suprantama, socialdemokratai, nusprendę apsaugoti seimūnus nuo teisėsaugininkų persekiojimo ar bent jau tą persekiojimą nukelti, puikiai suvokė, kad juos labai lengva bus kaltinti dėl daugybės politinių ir moralinių dalykų. Pirmiausia tokia įtariamųjų apsauga menkina ir taip jau menką Seimo, kaip svarbiausios valstybinės valdžios institucijos, autoritetą. Antra, toks sprendimas meta šešėlį visai socdemų partijai - galima nujausti, jog įtariamųjų tarp socdemų gali būti ir daugiau. Tartum norėdamas sušvelninti tokį įspūdį vienas partijos vadovų įtariamasis Vytenis Andriukaitis pareiškė atsisakąs Seimo nario mandato ir atsiduodąs teisėsaugai. Atkreiptinas dėmesys į jo žodžius, kad jis taip darąs “kaip socialdemokratas, pilietis”. Trečia, suteikiama galimybė specialiosioms tarnyboms ir Generalinei prokuratūrai aiškinti, kad kaip tik Seimas neleidžiąs veiksmingai kovoti su korupcija ir skaidrinti partijų veiklą. Beje, tokie argumentai bus veiksmingai naudojami prieš socdemus rinkimuose.
Ir socdemai, ir kitų parlamentinių partijų vadovai puikiai suvokia dar vieną svarbų dalyką - visos tos Seimo sprendimo blogybės tampa pranašumais Viktoro Uspaskicho rankose ir didina jo partijos galimybes laimėti Seimo rinkimus didele persvara. Tad parlamentinės partijos tartum susitarusios stengiasi “įteikti” šiam politikui premjero postą.
Neabejotina, kad patyrę lietuviškos politikos vilkai socdemai išsamiai aptarinėjo visas galimas savo sprendimo blogybes ir jo lemtus politinius nuostolius. Vadinasi, jie iš dviejų blogybių rinkosi, jų manymu, mažesnę. Ir ta mažesnioji blogybė yra visi galimi padariniai. Net galimybė įvairiems įtakingiems politikams (pavyzdžiui, Seimo pirmininkui Artūrui Paulauskui) ir kitų partijų lyderiams kurtis “teisuolių” įvaizdį. Tiesa, tas įvaizdis kuriamas jau žinant socdemų apsisprendimą. Tad klausimas, kokia galėjo būti ta didesnioji blogybė, kurios taip išsigando socdemų vadovybė?
Ji aiškiai siejasi su neprognozuojama skandalo raida. Tačiau kokia tos raidos kryptis taip sujaudino socdemus? Gali būti, jog atsakymas į šį klausimą yra pernelyg akivaizdus, kad galėtume jį įžiūrėti. Todėl drįsiu pateikti tik tam tikrą prielaidą.
Prisiminkime, kas yra pagrindinė šio skandalo figūra, kurią tartum nuslepia Seimo sprendimo gausmas ir politikų aiškinimaisi. Andrius Janukonis. Teigiama, kad jis ne tik dalija pinigus, bet ir yra numezgęs didžiulį jam reikalingų politinių ryšių tinklą, susijusį su jo vadovaujamų firmų veikla. Tad Seimo narių apklausos būtų į dienos šviesą iškėlusios kai kuriuos to tinklo “segmentus” ir parodžiusios, koks yra mūsų politinių užkulisių gyvenimas.
Tačiau ne tai svarbiausia. Drįsčiau manyti, kad socdemams (kaip, beje, ir pastaruoju metu su jais vis labiau sutariantiems zuokininkams) nerimą kėlė tas A. Janukonio politinės ekonominės veiklos baras, kuris susijęs su Vyriausybės palaimintais didžiulių žemės sklypų perdavimais Vilniaus savivaldybei, o per ją - A. Janukonio kontroliuojamoms firmoms.
Žemės skyrimai rodo A. Janukonio ryšius ne tik su seimūnais, bet ir su Vyriausybe. O kas vadovauja Vyriausybei? Taigi. Jei skandalas rutuliotųsi šia kryptimi, politiniai socdemų nuostoliai būtų dar didesni - nebeliktų, kas veda juos į rinkimus, kas įtikinamai gali kalbėti apie didžiulius Lietuvos laimėjimus jiems valdant.
Socdemų sprendimas rodo, kad jie pasiryžo visais įmanomais būdais slopinti politinės korupcijos skandalą. Todėl V. Andriukaitis teisėsaugininkų rankose nebus “vienišas pilietis”. Tačiau jei kas ir laimės šiame sudėtingame politiniame žaidime, tai ne mūsų valstybė ir ne jos politinė sistema.
