Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas su savo komanda sėkmingai diegia vadinamąją “valdomą demokratiją” ir “valdžios vertikalę”, kurios palaiko viena kitą ir neišvengiamai skatina autoritarinį valstybės valdymo būdą. Rusijos sąlygomis autoritarizmas - tai vienvaldystė, prezidentui visiškai pavaldi Dūma ir iš esmės vienpartinė sistema, kurią pridengia įstatymais užtikrinta partijų veiklos laisvė.
Rinkimai į Dūmą parodė, kad Rusijos žmonės palaiko ir tokią demokratiją, ir prezidento vis labiau reiškiamas vienvaldiškumo ambicijas. Rinkimus labiau nei įtikinamai laimėjusi “Vieningosios Rusijos” partija buvo įkurta V. Putinui palaikyti ir jo komandos planams įgyvendinti. Paradoksas, bet šiuo metu Dūmoje demokratinės opozicijos vaidmenį atlieka vienintelė Komunistų partija. Nacionalistiniam flangui atstovauja Sergejaus Glazjevo ir Dmitrijaus Rogozino prieš pat rinkimus įkurtas ir į Dūmą patekęs “Tėvynės” blokas, propaguojantis imperinės didybės idėją ir raginantis tą didybę “susigrąžinti”. Abu lyderiai - prezidento žmonės. D. Rogozino funkcija - aiškiai formuluojamu imperiniu nacionalizmu paryškinti V. Putino “vakarietiškumą” ir “centriškumą”. Tą patį daro ir Vladimiras Žirinovskis, kurio vadovaujama Liberalų demokratų partija taip pat atstovaujama parlamente. Ji buvo įkurta Rusijos specialiųjų tarnybų: nusavinusi simboliškai reikšmingus žodžius “liberalai” ir “demokratai”, savo veikla ji stengėsi neleisti paprastiems žmonėms suvokti vakarietiškąjį šių žodžių turinį. Galima tvirtinti, kad sumanymas visiškai pavyko, o pats Vladimiras Volfovičius tapo vienu įtakingiausių Rusijos politikų.
Kokia ta rusiškoji liberaliosios demokratijos samprata? Ją neseniai, kaip įprasta, vaizdingai ir įtaigiai nusakė V. Žirinovskis: jokio komunizmo, jokios diktatūros, jokios vakarietiškos demokratijos - vien griežtas režimas, arba, kad būtų suprantamiau, Ivanas Rūstusis, Petras I ir Stalinas viename kokteilyje. Nesunku įsivaizduoti, kokio stiprumo tas kokteilis būtų ne tik kaimyninių šalių žmonėms, nors jau ir įpratusiems prie stiprių gėrimų, bet ir europietiškajai demokratijai. Liberalų demokratų partija kandidatu į prezidentus iškėlė bokso ir futbolo sporto meistrą, V. Žirinovskio apsaugos vadovą, skandalais pagarsėjusį Olegą Malyškiną, kurį jau patvirtino ir Rinkimų komisija. Kandidato nuolatos kartojamas lozungas yra “Įvesti tvarką”, o rinkimų kampanijoje už jį kalbės pats V. Volfovičius.
Rusijos Dūmos vienpartiškumą paliudija ir tai, kad visų jos komitetų pirmininkais tapo “Vieningosios Rusijos” atstovai. Nors faktiškasis partijos vadovas, gal net - šeimininkas, yra V. Putinas, rinkimuose jis nutarė dalyvauti kaip nepriklausomas kandidatas, iki sausio 28 d. turintis surinkti visiems kandidatams privalomus 2 mln. rinkėjų parašų. Vakariečiams šitai turėtų rodyti prezidento nepriklausomumą bei demokratiškumą, taip pat jo pasitikėjimą savo jėgomis. Tačiau V. Putinui kyla problema dėl būsimų kandidatų svarumo. Komunistai nutarė nepadėti prezidentui suvaidinti demokratijos spektaklį - po ilgų svarstymų jie iškėlė ne partijos pirmininką Genadijų Ziuganovą, o mažai kam žinomą, beveik “besvorį” politiką Nikolajų Charitonovą.
Prezidento rinkimams savito aštrumo jau suteikė save iškėlusi patyrusi politikė, viena į Dūmą nepatekusios Dešiniųjų jėgų sąjungos lyderių Irina Chakamada, tačiau abejojama, ar jai pavyks surinkti tuos 2 mln. parašų. Ji metė iššūkį prezidentui, primesdama jam atsakomybę dėl sprogdinimų Maskvoje ir įkaitų išlaisvinimo tragedijos Teatro centre: daugelis įkaitų žuvo nuo išvaduotojų panaudotų dujų, teroristai nesiruošę sprogdinti pastato, o prezidentas melavęs visuomenei, esą dujos niekuo dėtos. Niekas kol kas neatsakė į visuomenę jaudinantį klausimą - kodėl reikėjo išžudyti visus užmigusius ar sąmonę praradusius teroristus.
Menkaverčiai prezidento rinkimų kandidatai yra tam tikra rinkimų boikoto apraiška. Boikoto šalininkai tikisi, kad sužlugdžius rinkimus pakartotiniuose turėtų šansų nauji rimtesni kandidatai, nes rinkimai vyktų jau be V. Putino. Teisinį pagrindą teikia rinkimų įstatymas: rinkimai laikomi neįvykusiais, jei: a) dalyvauja mažiau kaip 0,5 užregistruotų rinkėjų; b) laimi kandidatas “prieš visus”; c) dalyvaujant tik dviem kandidatams nė vienas jų nesurenka daugiau kaip 50 proc. balsų. Pakartotiniai rinkimai turi būti surengti per 4 mėnesius, juose dalyvautų nauji kandidatai. Boikotas laikomas šansu eliminuoti dabartinį prezidentą, tačiau jis beveik nerealus. Vis dėlto jaučiamas Kremliaus nervingumas, nes jo tikslas - laimėti pirmame ture ryškia balsų persvara, kad galutinai įsitvirtintų prezidento vienvaldystė ir jis su pavaldžia Dūma jau galėtų priderinti Konstituciją prie savo sumanymų.
