Karinė operacija Irake beveik baigta. Jungtinės Valstijos įvykdė keltą užduotį, kurią jos labai aiškiai formulavo, - pašalinti Saddamo Husseino režimą ir suteikti irakiečiams galimybę kitaip susitvarkyti savo gyvenimą. Beje, Jungtinės Valstijos turi sukaupusios didelį istorinį militaristinių diktatūrų pertvarkymo patyrimą - prisiminkime jų vaidmenį kuriant naujas pokarines Vokietiją ir Japoniją.
Pasitvirtino įtarimas, kad didžiausi S. Husseino režimo gerbėjai ir gynėjai gyvena turtingose Vakarų, tai pat kai kuriose buvusio soclagerio šalyse. Lietuvoje jų taip pat netrūko, tačiau jie jau linkę neprisiminti buvusios “kovos už taiką”. Diktatūra krito, tartum būtų laukusi stipresnio trinktelėjimo, - jos negynė nei elitinėmis vadintos divizijos, nei paprasti žmonės. Suprantama, kai kas priešinosi įsiveržusiems į jų šalį, tačiau tas pasipriešinimas tikrai nebuvo liaudies pasiryžimo išraiška.
Visas pasaulis stebėjo irakiečių džiaugsmą, kai jie galop įsitikino, kad žlugo ta valdžia, kuriai jie dar visai neseniai prieš užsienio korespondentų kameras rodė nepaprastą, pereinančią į isteriją ištikimybę. Iš to, kaip kelias savaites paprasti žmonės slėpė savo tikruosius jausmus, galima suvokti, kokioje baimės ir beteisiškumo aplinkoje jie gyveno. Labiausiai apstulbusi atrodė arabų žiniasklaida - imta net aiškinti, kad toks irakiečių džiaugsmas ir bendravimas su “okupantų” kariais žeminąs visą arabų pasaulį.
Prisiminkime, kaip įvairių šalių žiniasklaida aptarinėjo, kokie sunkumai laukia Jungtinių Valstijų ir Didžiosios Britanijos karių, kaip tvirtai irakiečiai pasiruošę ginti savo šalį, kaip amerikiečiai ilgam įklimpsią (buvo prisimenamas net Vietnamas)... Prasidėjus karo veiksmams, nepaliaujamai buvo kalbama apie netikėtai iškylančius sunkumus, būtinumus keisti planus, o pasipriešinimo židiniai buvo vertinami kaip stiprūs, rodantys Irako vadovybės sugebėjimus. Tačiau pasirodė, kad antisadamiškoji koalicija viską buvo gerai suplanavusi, keldama sau vieną pagrindinių tikslų - kuo mažiau civilių ir savo karių aukų. Aiški strategija ir taktinis lankstumas, grindžiamas taktinių sprendimų savarankiškumu. Karo specialistai padarys išvadą - buvo pademonstruota, kaip reikia vykdyti naujo technologinio amžiaus karinę operaciją. Yra ir dėl ko priekaištauti - dėl masinio marodieriavimo, į kurį metėsi džiūgaujantys irakiečiai. Jis turėjo būti numatytas ir sustabdytas. Nebuvo galima leisti, kad pasaulio kultūra patirtų didžiulę bėdą - išgrobstytas Irako nacionalinis muziejus, kuriame buvo sukaupti svarbiausi mūsų civilizacijos raidos dokumentai.
Gali būti, kad kaip tik karinio planavimo ir technologijos lygis labiausiai jaudino Jungtinėms Valstijoms oponavusias didžiąsias šalis - neprilygstamas pavyzdys žeidžia jų vadovų savimeilę. Ir ne tik žeidžia, bet ir primeta naujus karinio veikimo standartus, kurių jos niekaip negali atitikti. Ypač sunku Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui - juk operacija Irake sąmoningai ir nesąmoningai lyginama su rusų veiksmais Čečėnijoje.
Praeitą savaitę (04.12) Sankt Peterburge susitikę Prancūzijos, Vokietijos ir Rusijos vadovai patvirtino savo bendrą poziciją Irako atkūrimo atžvilgiu - pagrindinis vaidmuo turįs tekti Jungtinėms Tautoms, kurios legitimizuosiančios būsimą administraciją ir jos veiklą. Tačiau juk šių šalių akimis pati karinė operacija yra neteisėta, tad kaip galima įteisinti jos “rezultatus”? Šiuo klausimu tenoriu pasakyti, kad teisėtumas bei įteisinimas - didžioji naujos susiklostančios pasaulio tvarkos problema, kurios sprendimui reikalingi nauji požiūriai. Galvodami apie JT vaidmenį Irake, pabandykime įsivaizduoti, kokią bendrą administravimo politiką galėtų pasiūlyti Prancūzija, Vokietija ir Rusija, kurioms šiuo metu svarbiausia savi ekonominiai interesai? Atrodo, kad amerikiečiai nutarė laikytis pragmatiško požiūrio: patiems kurti veiksmingą administraciją, nesileidžiant į begalines diskusijas dėl teisingumo su šalimis, kurios nebuvo linkusios nei svarstyti, nei suvokti amerikiečių pozicijos Irako atžvilgiu ir daug jėgų padėjo kurstydamos antiamerikietišką isteriją.
