Karas Irake jau artėja į pabaigą, tačiau sykiu pereina į kitą stadiją, kuri politikos požiūriu bus tokia pat intensyvi, kaip ir kovos Jungtinėse Tautose dėl rezoliucijų. Bet žmonės nematys akivaizdžių naujos kovos apraiškų, nes kovojama bus sprendžiant klausimą, kas ir kaip tvarkys pokario Irako gyvenimą.
Perėjimą į kitą karo stadiją žymi staigiai pasikeitęs didžiųjų valstybių, vadinamosios “antiamerikietiškos” koalicijos, vadovų tonas, kai jie kalba apie ateities perspektyvas. Jau prieš prasidedant Irako kampanijai buvo aišku, kad visoms valstybėms teks vienaip ar kitaip susitaikyti su karinio šios problemos sprendimo rezultatais ir tas susitaikymas bus JAV lyderiavimo patvirtinimas. Naująjį politikų toną sunku suvokti tik antiamerikietiškos isterijos apimtiems ir “pacifizmo” kovos apkvailintiems žmonėms. Šitai, beje, nemenka dabarties politinė ir kultūrinė problema.
Visai neseniai į kovą už “taiką” kvietę valstybių vadovai dabar jau galvoja, kaip vis dėlto įšokti į amerikiečių-britų traukinį: pokario Irako atstatymas ir naujos ekonomikos bei infrastruktūros plėtra - tai milijardiniai kontraktai įvairioms firmoms. Tie kontraktai gali paskatinti viso pasaulio ekonomikos apytaką. Suprantama, kontraktus skirstys tie, kas imsis laikinai administruoti šalį, kas pateiks jos atstatymo planą. Užsakymai bus apmokami Irako naftos eksportu, koncesijomis arba tarptautinių fondų lėšomis. Būtų labai keista, jei JAV ir jų sąjungininkės atsisakytų turimo pranašumo ir dėl kokių nors politinių sumetimų numotų ranka ne tik į būsimos pergalės ekonominius vaisius, bet ir į atsakomybę už pokario Irako gyvenimą. O tokia atsakomybė kyla iš jų veiksmų.
Pirmasis pasikeitusį požiūrį į Jungtines Valstijas išsakė Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas, gana netikėtai ėmęs aiškinti, jog Rusijai nei dėl politinių, nei dėl ekonominių sumetimų nebūtų naudinga, jei antisadamiška koalicija pralaimėtų. Po tokių žodžių išsyk pasikeitė ir Rusijos oficialiosios žiniasklaidos kalbėjimas - išnyko antimerikietišką isteriją kurstančios gaidos ir demagogija, Saddamo Husseino režimas įgijo klaikios diktatūros bruožų. Šitai rodo, kaip menkai Rusijos politinis elitas vertina visuomenės nuomonę.
Prancūzijos ir Vokietijos politikai prakalbo apie būtinumą didinti JT vaidmenį. Svarstoma, kokia JT institucija galėtų imtis administravimo. Prieš JAV ir Didžiosios Britanijos veiksmus kovojusių šalių lyderiai tik per JT gali tikėtis įsitraukti į Irako atstatymą. Nors politinis Vakarų pasaulio vieningumas yra labai svarbus uždavinys, tačiau vargu ar amerikiečiai sutiks su tokiu JT vaidmens didinimu dėl kelių visiškai aiškių priežasčių.
Pirmiausia amerikiečių viešoji nuomonė, o ji šioje šalyje yra veiksminga jėga, nėra nusiteikusi greitai užmiršti, kaip emocingai ir demagogiškai Prancūzijos ir Vokietijos vadovai kritikavo JAV administracijos veiksmus. Todėl visiškai pagrįstai Jungtinių Valstijų įstatymų leidėjai paskubėjo užkirsti kelią galimam pernelyg greitam susiskaidžiusio Vakarų pasaulio “suartėjimui”: jie priėmė įstatymą, draudžiantį duoti užsakymus pagrindinių šalių priešininkių firmoms. Kitas dalykas tas, kad karas Irake amerikiečių mokesčių mokėtojams brangiai kainavo, o JT veikla pokario Irake jiems dar kainuotų, nes didžioji šios organizacijos biudžeto dalis - amerikiečių pinigai.
Esama dar vieno svarbaus politinio sumetimo, susijusio su JT veikos veiksmingumu. JAV politiką kritikavusios šalys siūlė Irako nuginklavimą patikėti JT inspektoriams ir džiaugėsi, kad Irako valdžia vis geriau su jais bendradarbiaujanti. Kažkodėl buvo užmirštama, kad “geriau bendradarbiauti” Irako valdžia ėmėsi tik tada, kai jos pasienyje susibūrė apie 300 tūkst. antisadamiškos koalicijos karių, kurių išlaikymas daug kainavo. Kiek ilgai amerikiečių mokesčių mokėtojai būtų galėję mokėti už “bendradarbiavimo gerinimą”? Atkuriant Iraką JT vaidmuo būtų administruoti, tad valdymo politiką lemtų daugelio šalių ekonominiai interesai, kurių derinimas virstų ilgomis politinėmis batalijomis ir kuriuos būtų stengiamasi visokeriopai užtikrinti. Tačiau kas užtikrintų šio regiono stabilumą? Šis uždavinys tik JAV ir jų sąjungininkių jėgoms. Vadinasi, kontraktai - vieniems, o stabilumas - už amerikiečių pinigus. Pavyzdžiui, Rusija, kurios ekonominiai interesai Irake akivaizdūs, realiai prisidėtų tik palapinėmis ir medikamentais, kuriais nepajėgia aprūpinti net Čečėnijos.
