Nušalinant prezidentą Rolandą Paksą, mūsų iškilieji politikai žadėjo suvienyti jėgas kovai su didžiąja blogybe - populizmu ir populistais. Tačiau, kaip jau įprasta, pažadai greitai išgaravo. Kitaip ir būti negalėjo - juk populizmas ir yra vienintelis rinkiminis Lietuvos politikų bendravimo su žmonėmis būdas, tiesa, įgaunantis įvairius pavidalus. Kartais net jiems patiems netikėtus.
Prezidento rinkimų kampanijoje apstu populizmo. Tik šiuo metu jis tartum nuglaistytas, blizgantis, bekvapis. Stengiamasi žadėti už Lietuvos žmonių interesus kovoti europinėse aukštumose, pasirašinėjamos burbulinės sutartys su visais žmonėmis ar su pačia tikriausia “Lietuvos ateitimi”. O sutartys sutvirtinamos saldainiais ar kitokiais niekučiais, turinčiais paliudyti kandidatą dar esant susijusį ir su apčiuopiamais dalykais.
Tačiau pretendentų šūkiuose, skambiose frazėse, plačiuose mostuose ima ir sublyksi visai netikėti tiesos kristalėliai, nurodantys tas Lietuvos realijas, apie kurias nelinkstama daug kalbėti, juo labiau prisiimti už jas atsakomybę.
Štai žavingą elastinę šypseną užsitraukęs Česlovas Juršėnas, sugebėjęs ja suvilioti net užkietėjusį antikomunistą Antaną Terlecką (prisimena puikaus poeto Bachyto Kenžejevo eilutės: “Utomlionnyj dolgoju oboronoj / Ja vpadaju v detstvo. I slava Bogu”), atvirai įvardijo tris savo didžiausius priešus, kurių negailėdamas nei jėgų, nei laisvalaikio imsis tapęs Lietuvos prezidentu. Priešų trys, o svarbiausias - korupcija. Taip, taip, ta pati motinėlė korupcija, kurią minėjo ne vienas, kilęs į politikos aukštumas. Buvo net kuriamos programos, turinčios bent kiek numaldyti jos valdžią. Užsigrūdino korupcija tose “kovose”, sustiprėjo taip, kad net tapo pagrindiniu Č. Juršėno priešu.
Tiesa, aukščiausi mūsų valdžios vyrai nebūdavo linkę kalbėti apie korupciją. Prisiminime, kaip nuoširdžiai piktindavosi premjeras Algirdas Brazauskas, išgirdęs net užuominas apie tokį “reiškinį”, - tuoj pareikalaudavo įrodymų ir patardavo pasitikėti mūsų teisėsaugos organais. O dabar štai Č. Juršėnas ima ir pripažįsta, kad gyvename perdėm korumpuotoje valstybėje, kuriai sėkmingai vadovauja šlovingieji socdemai, nes tik korumpuotoje valstybėje doro politiko pagrindinis priešas ir gali būti korupcija. Įdomu, ką numatęs yra Č. Juršėnas kviestis pagalbininkais - A. Brazauską su Virgilijumi Bulovu, o gal Algimantą Songailą (tikrą generolą) su Alvydu Sadecku?
Savaip Č. Juršėnui pritaria ir kitas kandidatas - Petras Auštrevičius: kviesdamas Lietuvos žemdirbius į šviesios ateities miražus ir aiškindamas, kiek daug pinigų mes gavę iš Europos Sąjungos, jis įspėja įdėmius klipų herojus, jog dabar svarbiausia, kad tų pinigų neišvogtų. Tačiau kas ir kaip apsaugos nuo vagių? Įdomu būtų sužinoti, kas tie vagys, gal kandidatas net yra nors vieną tokį matęs? O jų, matyt, daugybė ir labai “stiprių”. Antraip kas trukdė vieną aukščiausių postų valstybėje užimantį valstybininką P. Auštrevičių su jais susitvarkyti. Juk po ranka visos teisėsaugos pajėgos. Gal mano, kad Prezidentūra - pats veiksmingiausias ginklas kovoti su ES pinigų vagimis? O gal tikisi, kad tapęs prezidentu surems pečius su savo garbiaisiais rėmėjais Viktoru Uspaskichu ir Andriumi Kubiliumi.
Iš šūkių ir reklaminių pasisakymų aiškėja dar vienas Lietuvos garbę ir orumą žeminantis dalykas - skurdas. Tas niekingas skurdas pasirodo esąs daugelio kandidatų ir jų kompanijų priešas. Stebėtina, kad vis labiau stiprėjant Lietuvos ūkiui, vis geriau politikams laikant demokratijos pamokas, keliant Lietuvai regioninio lyderiavimo užduotis, atiranda skurdas. Iš kur ir kaip? Kur jis iki šiol tūnojo? Juk Č. Juršėnas jau gerus du dešimtmečius nė valandėlei nebuvo palikęs politikos ir visomis jėgomis kūrė naująją Lietuvą. Sukūrė... Tragiško likimo politikas - kovos su savo (ir bendražygių) darbo vaisiais.
Ir jis ne vienišas. Didžiulis tokių kūrėjų choras dieną naktį skanduoja “Už Lietuvą be skurdo”.
