Lietuvos Konstitucija teigia žmogų (pilietį) turint tam tikras prigimtinėmis laikomas teises. Tas Konstitucijoje nusakytas teises pagrindinis šalies įstatymas laiduoja ir gina. Tačiau klausimas - kaip laiduoja ir kaip gina, jei mūsų Konstitucinis Teismas (KT) nuo tokios veiklos yra beveik visiškai atsiribojęs?
Konstitucija tik teisiškai įtvirtina žmogaus konstitucines teises, o jau jas realiai turi laiduoti ir ginti konkreti institucija - Konstitucinis Teismas. KT „žvilgsnis“ turi aprėpti ne tik konstitucines piliečių teises, bet ir valdžių pasidalijimo nulemtų valstybės institucijų santykius, leidžiamų įstatymų ir potvarkių atitikimą Konstitucijos normoms bei dvasiai.
Šiuo metu žmogaus teisės yra tapusios ne tik pagrindiniu Vakarų demokratijos saviraidos, bet ir demokratinių šalių vidaus bei užsienio politikos principu. Visų šalių politinių santvarkų demokratiškumo „lygis“ nustatomas pagal žmogaus teisių apimtį.
Lietuvoje susiklostė paradoksali padėtis: žmogui pripažįstamos prigimtinės konstitucinės teisės, tačiau jis nepripažįstamas tų teisių subjektu. Ką reiškia - nepripažįstamas? Žmogus neturi teisės tiesiogiai ginti savo konstitucinių teisių. Apskritai konstitucines teises pilietis gali ginti tik vienu teisiniu būdu - tiesiogiai kreipdamasis į KT. Šiuo metu jis neturi tokios galimybės. Į KT kreipiasi tik instituciniai tarpininkai - Seimas ir teismai, kitaip tariant, KT bendrauja tik su valdžios institucijomis ir yra visiškai atsiribojęs nuo prigimtinių teisių subjekto - konkretaus piliečio. Kitas svarbus iš šios padėties plaukiantis dalykas tas, kad Lietuvos pilietis, net jei mato, kaip kai kurios institucijos ar įstatymai pažeidžia konstitucines normas, neturi teisės tiesiogiai ginti konstitucinės santvarkos.
Galima ginčytis - atimta iš Lietuvos piliečio teisė jam tiesiogiai ginti savo prigimtines teises ar „tik“ nesuteikta. Esu linkęs manyti, kad atimta. Kodėl? Kadangi tam tikrų teisių pripažinimas prigimtinėmis suponuoja galimybę jas reikšti ir ginti tiesiogiai, o ne per institucinius tarpininkus. Paprasčiau kalbant, jei aš turiu rankas (prigimtinis bruožas), tai turiu galimybę be tarpininkų jomis veikti. Suprantama, veiklos būdai ir pasitelkiamos priemonės jau yra sociokultūriškai ir juridiškai ribojamos. Pavyzdžiui, negalima kišti rankos į kito žmogaus kišenę. Tiesa, tokie ribojimai negalioja institucinėms „rankoms“ - institucijos susikuria sau galimybių įlįsti į piliečių kišenes.
Konstitucinės teisės specialistai ir politikai linkę aiškinti, kad teisė tiesiogiai ginti savo prigimtines teises iš piliečių buvo ne atimta, o atidėta, numatant ją suteikti vėliau. Tai esą susiję su KT kūrimosi istorija: kadangi stokota tokios institucijos veiklos patirties, steigiant buvo nutarta palengvinti jos darbą, atsiribojant nuo piliečio konstitucinių teisių. Tačiau ir toks aiškinimas nepaneigia fakto - piliečio teisė tiesiogiai reikšti ir ginti savo prigimtines teise buvo nusavinta ir perleista valdžios institucijoms, kurios ir pažeidžia piliečių konstitucines teises.
Atkreiptinas dėmesys į keletą svarbių dalykų. Pirmiausia šitaip buvo iškreipta realios demokratijos turinio plėtra - visos jėgos mestos formaliai fasadinei demokratijai kurti, o ne gyvenimui demokratinti. Gyvenimui demokratinti reikalingas Konstitucijos susaistymo su gyvenimu vyksmas. Fasadinės demokratijos kūrimas buvo tendencijos sukaupti visą valdžią politinio nomenklatūrinio elito rankose apraiška.
KT atsiribojo nuo, sakytume, prigimtinės prievolės - ginti prigimtines žmogaus teises ir šitaip skatinti gyvenimo bei politinės santvarkos demokratinimą. Atsiribojęs nuo piliečių KT nesiėmė ir prižiūrėti, kokia yra prigimtinių konstitucinių teisių ir jų raiškos būsena, kitaip tariant, nesiėmė konstitucinių piliečio teisių stebėsenos. Tad šių teisių atžvilgiu KT yra valdžios institucijas aptarnaujantis institutas, atsiliepiantis tik į jų teikiamus „prašymus išaiškinti“.
Konstitucinių žmogaus teisių lauke esama, sakytume, trijų veikėjų - tai pilietis, Konstitucinis Teismas ir prezidentas, kuris laikomas Konstitucijos garantu. Lietuvos politinės valdžios sukoncentravimo politinio elito rankose ypatumas tas, kad ir garantas prezidentas (nepartinis) neturi tiesioginės galimybės ginti nei Konstitucijos, nei prigimtinių konstitucinių piliečio teisių. Prezidentas negali tiesiogiai kreiptis į KT. Tad visos Konstitucijos laidavimo ir konstitucinių teisių gynimo galimybės, kurios konstituciškai priskiriamos konkretiems subjektams - piliečiui ir prezidentui, - yra nusavintos ir perleistos tarpininkams - Seimui ir teismams. Neabejotina, kad šitaip ribojama esminė prezidento ne tik teisė, bet ir prievolė - būti realiu Konstitucijos garantu.
Tokia padėtis tenkina ir KT teisėjus, ir mūsų politinio elito branduolį - juk šitaip įgyvendinamas pagrindinis socialinio gyvenimo „dėsnis“, teigiantis, kad siekiama kuo daugiau valdžios ir kuo mažiau atsakomybės. Valdžia kaupiama mažinant atsakomybę už jos taikymą. Šitai įmanoma tik valdžiai atsiribojant nuo tiesioginių ryšių su piliečiais ir nusavinant esmines jų teises.
Lietuva spėjo įstoti į Europos Sąjungą. Nors rengiantis stojimui buvo privalu rūpintis ir realios demokratijos plėtra, tačiau prigimtinių piliečio teisių klausimas buvo apeinamas. Kodėl? Pažymėtini du dalykai. Penkiolikos nepriklausomybės metų patirtis liudija, kad esminis politinio proceso bruožas - reali valdžia buvo nuosekliai kaupiama politinio elito rankose. Politinis elitas nenori atsisakyti dalies sukauptos valdžios. Todėl iki šiol visos kalbos apie tiesioginio kreipimosi į KT, taip pat tiesioginių merų bei seniūnų rinkimų įvedimą buvo viešųjų ryšių ir rinkimų kovos priemonė, visoms pagrindinėms politinėms jėgoms tyliai sutariant kiek tik įmanoma atidėlioti dalies valdžios perdavimą piliečiams. Monopolinė politinė valdžia - tai ir monopolija valdyti Lietuvon atitekančias ES lėšas. Atsisakant dalies valdžios tenka atsisakyti dalies ne tik biudžeto, bet ir ES pinigų kontrolės.
