Praeita savaitė buvo kupina reikšmingų politinių įvykių, tačiau visus juos užliejo krauju ir milijonų žmonių sielvartu bei skausmu Madride įvykdytas teroro aktas. Žuvusiųjų - du šimtai, sužeistųjų - daugiau kaip pusantro tūkstančio. Smogta niekuo dėtiems į darbą traukiniais skubantiems žmonėms, tikintis sukelti sumaištį ir žmonių nepasitenkinimą Ispanijos bendradarbiavimo su Jungtinėmis Valstijomis politika.
Simboliška teroro akto diena - 11-oji, primenanti, kad pasaulinis karas su terorizmu nesilpnėja. Nors ispanai ir Ispanijos politikai lyg ir “įpratę” prie baskų teroristinės organizacijos ETA išpuolių, tačiau tokios apimties smūgis politikus išmušė iš vėžių. Ir ne tik juos. Teroristų veiksmai visiems europiečiams parodė, koks pažeidžiamas yra jų saugumas, ir sykiu primygtinai paragino vienyti visų demokratinių šalių jėgas. Nors Europos politikai daug kalba apie pasiryžimą kovoti su teroristais, tačiau aiškios ir visiems suprantamos strategijos kol kas neišdėstė. Niekas negali paaiškinti, koks turėtų būti tas vienijimasis, kokie jo kariniai ir politiniai aspektai, koks jo galimas poveikis demokratijos plėtrai? O juk buvo aišku, kad anksčiau ar vėliau tarptautinis teroristų tinklas smogs ir Europai.
Tuoj po sprogimų Madride Ispanijos valdantieji politikai pareiškė maną, kad tai galįs būti baskų teroristų darbas. Toks pareiškimas nustebino: atrodė, kad politikai dar bando išeinančius už jų supratimo įvykius įsprausti į įprasto suvokimo ribas, taip pat kilo įtarimas, kad kai kurie jų dar ir bando sužaisti tam tikrą politinį žaidimą, mesdami šešėlį ant baskų “nepriklausomybininkų”. Suprantama, šiuo metu įmanomos visokiausios beprotybės, tačiau šį teroro aktą sieti su baskų teroristais buvo galima tik turint aiškių duomenų. Kodėl? Baskų teroristai puikiai suvokia, kad po tokio akto jie netektų baskų paramos, visų savo visuomenės žmonių akyse jie taptų nežmoniškais nusikaltėliais. Baskų teroristai paprastai savo aktus nukreipia prieš politikus, policininkus, valstybės pareigūnus. Savo teroristinę veiklą jie jau tartum “įspraudė” į tam tikras politines vėžes, antraip negalėtų daryti savo krašte politinio poveikio.
Ispanijos politikų manevrai padarė jiems meškos paslaugą - sukėlė žmonių nepasitenkinimą. Tačiau didžiausią poveikį įvykusiems parlamento rinkimams padarė teroristų išpuolis - rinkimus laimėjo socialistai, reiškę nepritarimą valdančiosios Liaudies partijos vykdomai dalyvavimo Irako kampanijoje politikai ir grasinę pasitraukti iš Irako. Žmonės reikalauja taikos, tačiau kaip sudaryti taikos sutartį su teroristais, kaip nuspręsti, kokius jų reikalavimus vykdyti? Ispanijos politikos posūkis Irako ir glaudžios sąjungos su Jungtinėmis Valstijomis atžvilgiu teroristų būtų suvoktas kaip didžiausias laimėjimas ir paskatintų juos smogti kitoms sąjungininkėms. Beje, toks posūkis parodytų, kad neįmanoma jokia reali vieninga ES šalių kova su tarptautiniu terorizmu.
Netrukus ėmė rastis duomenų, šį kraupų įvykį siejančių su tarptautiniu islamo teroristų tinklu. Galima tik spėlioti, kokioje šalyje vėl bus pralietas nekaltų žmonių kraujas. Tačiau aišku viena - grėsmė artėja ir prie Lietuvos. Įdomu, kaip tai grėsmei atremti ruošiami mūsų pareigūnai ir specialiosios tarnybos. Gal jos jau taip įslaptino savo veiklą, kad joks mirtingasis nieko apie ją ir nesužinos. Bėda ta, kad vienos specialiosios tarnybos jokioje šalyje nėra pajėgios apsaugoti žmones nuo teroristų - žmonės turi būti mokomi atpažinti tam tikras grėsmes, mokomi gyventi “teroristinės rizikos” sąlygomis. Beje, Lenkijos valdžia jau svarsto, kaip atsakyti į terorizmo grėsmę, - ji juk, kaip ir Ispanija, artima JAV sąjungininkė Irake.
Tarptautinio teroristų tinklo veiksmai reikalauja keisti įprastinį “karinį apsauginį” mąstymą ir imtis netradicinių priemonių. Tik klausimas - kokių? Į šį klausimą sunku atsakyti, tačiau būtina įsisąmoninti keletą dalykų. Dabar vykstantis pasaulinis karas su tarptautiniu terorizmu yra kitoks nei ankstesnieji - jis kariaujamas globalizacijos ir demokratijos sąlygomis, kurios teroristams teikia ne tik naujų galimybių, bet ir tam tikrų pranašumų. Jie yra sukūrę bene veiksmingiausią ir galingiausią ginklą - savižudžių gaminimo technologiją, prieš kurią kol kas nerasta priešnuodžio. Suprantama, ta technologija nebūtų tokia veiksminga, jei turtingosios šalys jau anksčiau būtų ėmęsi spręsti pasaulinio skurdo, klaikios regioninės nelygybės ir kitas svarbias problemas, tarp jų ir Artimųjų Rytų problemą. Šiuo metu kariaujama su priešininku, kuris neturi aiškios vadavietės - teroristų tinklo dalys veikia savarankiškai, teroristus vienija aiški ideologija ir priešininko vaizdinys. Todėl jų gali rastis visur, o tinklas turi ypatybę regeneruotis.
Svarbus kovos ypatumas tas, kad niekada nebus aišku, ką reikia nugalėti, kad būtų galima teigti pasiekus lemtingą persilaužimą. Net sugavus pagrindinius dabartinius lyderius, kova nesibaigs, nes užvesta kultūrinė teroristinės ideologijos programa gamins naujus teroristus. Su teroristais ar jų lyderiais neįmanoma nei tartis, nes neaišku, dėl kokių dalykų būtų galima tą daryti, nei susitarti, nes jokie susitarimai iš esmės negaliotų - bet koks religinis ar kitoks lyderis galėtų paskelbti tokius susitarimus niekiniais ir tęsti kovą Dievo vardu.
