Pastaruoju metu įsiplieskė gana rimta diskusija - svarstoma, ar reikia važiuoti Lietuvos prezidentui Valdui Adamkui gegužės pradžioje į Maskvą, kur pasaulio lyderiai susirinks pažymėti pergalės prieš fašistinę Vokietiją 60-metį. Didžiuma akademinio intelektualinio ir politinio elito pasisako už vizitą į Maskvą, plačioji publika kiek atsargesnė. Tad vykti ar nevykti prezidentui į Maskvą?
Savo argumentus, kodėl Lietuvos prezidentui nereikėtų vykti į Maskvoje rengiamą pasaulinį įvykį, drįstu pareikšti dėl to, kad jie niekaip nepaveiks V. Adamkaus apmąstymų - prezidentas jau yra nusprendęs važiuoti į Maskvą. Kodėl galima šitaip teigti? Dėl to, kad Lietuvos prezidentas nenuvyko į Vakarų pasauliui labai reikšmingas fašizmo aukų ir holokausto pagerbimo apeigas Osvencime. Joks Europos Sąjungos šalies vadovas niekaip nedrįstų praleisti abiejų simbolinių vyksmų. Tad prezidento atostogavimo su draugais įprotis “išsprendė” ir važiavimo į Maskvą klausimą.
Nekartosiu ir nediskutuosiu su už vizitą į Maskvą pareikštais argumentais. Jie grindžiami baime, kad nevažiuodami Europos lyderių būtume “ne taip suprasti” ir dėl to kiltų tam tikrų problemų, o sykiu esą “netektume galimybės išdėstyti visiems savo poziciją”. Suprantama, niekas negali pasakyti, ką konkrečiai galėtų reikšti tas “ne taip” (kad ir kaip pasielgtume, Vladimiras Žirinovskis visada mus supras “kaip reikia”), kita vertus, jei ir turėtume kokią ypatingą savo nuomonę, tai jau tikrai Maskvoje mūsų niekas neklausys nei suteiks galimybę pasireikšti. Visi puikiai supranta, kad vyksta į simbolinį apeiginį renginį, o ne į posėdį, kuriame bus galima svarstyti politinius pareiškimus. Tokiuose renginiuose neįmanomi jokie vieši politiniai pareiškimai, kurie kirstųsi su esmine rengėjų “idėja”. Poziciją galima pareikšti tik simboliniu nevažiavimo veiksmu.
Esminis pergalės prieš fašizmą 60-mečio paminėjimo turinys skleidžiasi žvelgiant į jį kaip į politinį simbolinį apeiginį vyksmą. Esama daug to turinio aspektų, tačiau išskirsiu tik keletą.
Pagrindinis būsimo vyksmo turinys yra aiškiai politiškai motyvuotas. Kad ir ką kalbėtų sukviestieji politikai ir įvairių šalių politologai, tai yra dabartinio Rusijos valdančiojo čekistinio elito renginys ir svarbiausia jame yra Rusijos teikiama reikšmė ir prasmė. Atvykdami pasaulio lyderiai nusilenks tam elitui, o ypač prezidentui Vladimirui Putinui, kaip Europą išlaisvinusios valdžios paveldėtojui. Apeigos vyks skambant “šventam” stalininiam Rusijos himnui. Kokią žinią pasauliui siunčia valdantysis Rusijos elitas? Jie tvirtina: “Stalininė Rusija išlaisvino Europą iš fašizmo”. Todėl visos kalbos apie pokarinius pavergimus, pavyzdžiui, kad ir Baltijos šalių, bus laikomos akivaizdžiu bandymu “perrašyti istoriją”. Išlaisvintojai ir yra išlaisvintojai, o ne pavergėjai. Ši žinia skirta ir pačiai Rusijai, o Vakarų galiūnų sambūris tartum patvirtins jos “teisingumą” Rusijos žmonėms. Todėl ir skleidžiasi įvairiausios Stalino paminklų statymo iniciatyvos.
Maskvoje vyksiančios simbolinės apeigos, matyt, jau visiems laikams atidės stalinizmo nusikaltimų įvertinimą - išlaisvinęs Europą stalinizmas jau nebegalės būti lyginamas su fašizmu, tad žmonių sąmonėje sumenkės tų nusikaltimų atminimas. O Lietuvos žmonėms yra ką prisiminti.
Kitas svarbus to renginio aspektas - prezidento V. Putino palaikymas, turintis paryškinti dabartinio režimo galią, jo įtaką pasaulyje ir sykiu istorinį tęstinumą. Tokiems simboliniams apeiginiams renginiams būdinga veikti ne tik žmonių sąmonę, bet ir politikų nuostatas - gali būti, kad po kurio laiko politinis korektiškumas jau tiesiog nebeleis Europos politikams viešai priminti nei stalinizmo nusikaltimų (nepaisant Rusijoje įsisiūbuojančio Stalino ir čekistų garbinimo vajaus), nei sovietinės okupacijos. Galima nujausti, kad apeiginis susisaistymas su pasaulio politiniais lyderiais V. Putinui reikalingas dar ir dėl ketinimo išlaikyti valdžią po 2008 metų.
Kokią ir kam siųstume žinią savo nevykimu mes? Tai būtų ne tiek pasauliui, kiek Lietuvos žmonėms sutelkti skirtas simbolinis veiksmas. Suprantama, jis būtų įvairiai interpretuojamas, tačiau šiuo metu viskas tikslingai politiškai interpretuojama. Nevykimu visiems primintume stalinizmo nusikaltimus Lietuvos žmonėms ir lietuvių tautai, neištrinamą iš istorijos Lietuvos okupavimo faktą, savaip pagerbtume žuvusius tremtyje ir pasipriešinimo kovose. Ypač svarbus būtų kovose su okupantais kritusių paminėjimas - jiems dar daug esame skolingi. Tačiau kaip tik tokio priminimo ir nenori dabartinė mūsų nomenklatūrinė “rezervistų” valdžia, genetiškai susijusi su sovietiniu okupaciniu režimu. Tereikia tik kiek prasklaidyti įvairiausiais įslaptinimais bei nutylėjimais kuriamą pokario miglą ir pasimato valdančiųjų šeimų istorijos, kuriose gausu herojų, pasižymėjusių pokario represiniuose okupaciniuose organuose.
Nevažiuoti - pagerbiant Rusijos žmonių ir karių aukas kovoje su fašizmu, taip pat tuos Europos vaduotojus, kurie po karo atsidūrė Sibire, prisimenant padėjusius Lietuvos žmonėms jų kančių keliuose bei atsisakiusius pokario metais vykdyti savo vadų įsakymus prieš civilius nukreipto teroro operacijose. Būtų ką prisiminti bei paminėti ir nesiklausant stalinistinio himno.
