Seimo komisijos EBSW koncerno veiklai ištirti išvadų laukta nekantriai. Laukimas buvo kurstomas žiniasklaidon prasiskverbiančia informacija apie ginčus dėl formuluočių, sudarinėjamus kaltųjų pareigūnų, net „labai aukštų“ sąrašus, žodžiu, kurta tiesos artėjimo įtampa. Tačiau tiesa išgaravo taip ir nepasirodžiusi.
Komisijos išvados dar sykį parodė valdančiojo elito cinizmą, o sykiu sugebėjimą manipuliuoti žmonių lūkesčiais ir „teisinės valstybės“ instrumentu. Tos išvados yra pati tikriausia politinio nihilizmo apraiška, kurią valdantieji visą nepriklausomybės penkiolikmetį nuosekliai diegia visuomenėn, nes kaip tik politiniam nihilizmui vyraujant kuo puikiausiai veikia politinis korupcinis valstybės mechanizmas. Visuomenė įpratinama manyti, kad jos balsas ir nuomonė nieko nereiškia. Ir negali reikšti, nes reikalui esant bus sudaryta komisija, kuri patvirtins, kad veikta buvo „pagal galiojančius įstatymus“.
Komisijos išvados dar sykį patvirtino, kad valdantysis politinis elitas nėra nusiteikęs aiškintis, kaip buvo grobstoma Lietuva ir apvaginėjami Lietuvos žmonės. Tad kyla klausimas, kam gi politinis elitas kuria tokias komisijas? Ar negeriau būtų anuos darbelius palikti istorijos teismui?
Komisijos randasi kaip tam tikros politinės kovos rezultatai. Politinės grupuotės jomis stengiasi įgyvendinti savo politinius tikslus. Tai galima pavadinti pirmąja – gąsdinimo – stadija. Netrukus išaiškėja, kad pagąsdinti nelabai išeina, nes abu labu tokiu, tad viską nustelbia savisaugos instinktas ir bendro intereso suvokimas.
Kaip galima būtų nusakyti bendrą interesą? Tokios komisijos, demonstruodamos siekį išsiaiškinti tiesą, turi galutinai palaidoti archyvuose anas visą Lietuvą sukrėtusias istorijas ir užbaigti diskusijas apie politikų atsakomybę. Kitaip tariant, paskelbti joms galutinį „demokratinį nuosprendį“. Grobstymo istorijos užbaigiamos pripažįstant kai kurių institucijų veiklos trūkumus ir išteisinant visus įtakingus anų vyksmų organizatorius ir vykdytojus. Išvadų „teisėtumo“ negali sumenkinti vieno ar kito komisijos nario prieštaravimai – pastarieji tik patvirtina, kad laikytasi visų demokratinių procedūrų.
Premjeras Algirdas Brazauskas, klausiamas apie galimas kai kurių politikų sąsajas su EBSW koncernu, samprotavo, esą koncernas veikęs pagal galiojančius to meto įstatymus. Šitai įrodinėja ir visos tokio pobūdžio komisijos, pasitelkdamos vadinamųjų įstatymo spragų pasiteisinimą. Tad ir premjeras, ir komisijos patvirtina, kad Lietuva buvo grobstoma, o žmonės apvaginėjami teisėtai. Tiesa, žodis „vogti“ nevartojamas – sakoma, kad lėšos buvusios „iššvaistytos“.
Galima kelti klausimą, kaip buvo įmanoma EBSW ir panašiems koncernams teisėtai grobstyti Lietuvą, o bankų veikėjams teisėtai nusavinti indėlininkų pinigus? Pasakęs pusę tiesos premjeras galėtų pasakyti ir kitą pusę: Lietuvoje įstatymai ir jų „spragos“ buvo kuriamos tam, kad EBSW galėtų visiškai teisėtai apvogti Lietuvos žmones.
EBSW nebuvo atsitiktinis vadinamojo „prichvatizavimo“ vyksmo reiškinys – koncernas buvo patikimas vadinamojo „liaudies turto“ nusavinimo instrumentas, o nusavinimo schemą įteisino politikai. Tad ir turtėjo visi kartu. Kita vertus, EBSW veiksmingai įtvirtino politinio korupcinio mentaliteto viršenybę.
„Liaudies turto“ nusavinimo įrankius (EBSW, bankrutavimui steigti bankai) kūrė buvusioji komunistinė nomenklatūra. Šitaip ji naujomis sąlygomis sutvirtino savo valdžią. Tačiau ir jai oponavę dabartiniai konservatoriai neparodė jokio noro kurti sąlygas kitokiam privatizavimui. Prieš dešimtį metų eidami į valdžią konservatoriai žadėjo išsiaiškinti, kaip buvo išparceliuotas Lietuvos laivynas ir kas už tai turėtų atsakyti. Žadėta buvo iškilmingai, tačiau pažadas net nebuvo pradėtas vykdyti. Kodėl?
Galima nusakyti daug priežasčių, tačiau dera atsižvelgti į vieną svarbią aplinkybę, rodančią, kad pažado net neketinta tesėti. Prieš rinkimus už menkutę finansinę paramą konservatoriai su Bronislovo Lubio Pramonininkų konfederacija pasirašė nelyg memorandumą, pasižadėdami nebegrįžti prie privatizavimo reikalų, vadinasi, nebejudinti jokių Lietuvos išgrobstymo istorijų. Kitaip tariant, konservatoriai legalizavo išvogtą turtą. Šito anuo metu kairieji dar nebūtų drįsę daryti, juolab už tokią menką sumą, atitekusią ne Lietuvos žmonėms, o vienai partijai.
Kad ir kokios būtų kuriamos naujos komisijos privatizavimo istorijoms tirti, išvados bus kartojamos tos pačios. Dėl jų jau seniai prieitas politinis sutarimas, kitaip sakant, šiuo atžvilgiu parodyta aiški politinė valia.
